Tarpukario Kauno architektūra: istorizmas ir „tautinis stilius” (foto) | Kas vyksta Kaune

Tarpukario Kauno architektūra: istorizmas ir „tautinis stilius” (foto)

autc.lt nuotr.

Dabar Kaunas didžiuojasi modernistine tarpukario laikotarpio architektūra. Štai architektūros profesorius, vienas iš Kauno Vienybės aikštės architektų Vladas Stauskas viename interviu gana drąsiai teigia, jog: „Vis dėlto naujos, XX a. pradžios, bauhauzo stiliaus architektūros koncentracijos, kokią turi Kaunas, kitur Europoje nerasime“ (Kauno diena.2012-12-03). Tai, be abejo, ganėtinai drąsus teiginys, tačiau svarbiau nei Kauno architektūros modernumas europiniame kontekste, čia yra tai, jog tuo metu susiformavusi architektų mokykla ir sąlyginai trumpas jos gyvavimo laikmetis paliko ryškų pėdsaką mūsų miesto kultūriniame naratyve. Štai net viename interviu Lietuvos televizijai, Arūnas Gelūnas sakė, jog jo, kaip Lietuvos ambasadoriaus prie UNESCO, vienas tikslų bus iškovoti Kauno bauhauzuitarptautinį pripažinimą.

Kaip bebūtų, architektūros istorikas Vaidas Petrulis teigia, jog ano meto visuomenės grožio ir estetikos suvokimas dar tikrai nebuvo bauhauziškas, o ketvirtajame dešimtmetyje besirandą asketiški ir nedekoruoti pastatai ypač ne architektūros profesionalų periodikoje vertinti neigiamai, pasigesta tikrojo architektūros stiliaus. Trečiojo dešimtmečio tiek Kauno, tiek ir visos šalies architektūra pakluso istoristinei formai, o kai kur, kaip antai Lietuvos banko rūmuose Mažeikiuose reiškėsi iki pat ketvirtojo dešimtmečio pabaigos.

Istoristinės formos dominavimas galimai aiškintinas keliais aspektais. Visų pirma pirmieji architektai pradėję statyti Kauną kaip sostinę, Vladimiras Dubeneckis ar Mykolas Songaila buvo baigę Sankt Peterburgo dailės akademiją, pasižymėjusią akademizmu visose meno srityse, tad nekeista, kad čia besimokę architektai perėmė klasikinėmis architektūros formomis grįstą kūrybos braižą. Kitas svarbus aspektas, tai jaunos Lietuvos Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykis. Valstybingumo raida buvo sutrikdyta, o to pasekmė – kultūrinės tradicijos pertrūkis, todėl istorinėse formose bandyta sujungti dviejų laikotarpių valstybingumo periodus į nuoseklų pasakojimą. Čia semantiškai lietuvišku stiliumi laikytas barokas ir Lietuvos sostinėje Vilniuje susiformavusi stipri baroko architektūros mokykla. Lietuvos menotyros pionierius Paulius Galaunė yra pasakęs: „Ne Vilnius – miestas, o visa Lietuva barokinė“. Todėl trečiojo dešimtmečio Kaune būtent šios stilistikos ir Lietuvos etninės statybos pagrindais buvo formuojamas vadinamasis „tautinis stilius“, tapęs daugiau abstrakčios sociokultūrinės siekiamybės definicija, nei konkrečiu tam tikros stilistikos architektūroje ar kitoje meno šakoje apibūdinimu.

Visgi galima išskirti keletą būtent „tautinį stilių“ atstovaujančių trečiojo dešimtmečio pavyzdžių. Vienas įdomiausių, tai A. Jokimo gyvenamasis namas Žaliakalnyje. Čia medinėje architektūroje aiškiai imituojamos baroko formos, antai voliutomis dekoruotas frontonas. Tiesa, būta atvejų, kai medžio faktūrai būdingą ornamentiką bandyta suteikti mūro architektūros pastatams, pavyzdžiui A. Macijausko projektuotame „Tulpės“ kooperatyvo gyvenamajame name, aiškiai įžvelgiami lietuviškos etninės ornamentikos motyvai. Panašūs sprendimai naudojami ir „Ragučio“ gamyklos gyvenamojo namo fasado kompozicijoje.

Panašių pavyzdžių Kauno trečiojo dešimtmečio architektūroje rastume kur kas daugiau, todėl apie visuomenės, o taip pat ir apie statybos tradicijos bauhauziškumą kalbėti sunku. Pati sąvoka „tautinis stilius“ yra dichotomijos tarp modernios ir konservatyvios visuomenės dalis – priešingas sociokultūrinis polis modernizmui būdingam tarptautiniam stiliui. Kita vertus, istoriniai motyvai architektūroje, nebūtinai siejosi su „tautinio stiliaus“ paieškomis. Štai vienas svarbiausių viso tarpukario periodo ir neabejotinai svarbiausias trečiojo dešimtmečio architektūros kūrinys Lietuvoje – Lietuvos banko rūmai (įdomu tai, kad dėl puošnumo ir prabangos tuometinio Kauno užstatymo kontekste, į šį pastatą iš provincijos atvykę gyventojai net gi bijodavo užeiti) daugiau sietini ne su tautine architektūra, bet su solidžios institucijos įvaizdžiu. Tiesa, tokia architektūros politikos kryptis, kuriai būdingas monumentalumas ir reprezentatyvumas reikšis ir ketvirtojo dešimtmečio funkcionalizme.

„Tautinis stilius“ ir valstybės savireprezentacija architektūroje bus svarbūs klausimai ir ketvirtojo dešimtmečio projektavimo klausimuose. Antai, Kauno centrinis paštas laikomas ne tik vienu brandžiausių modernistinių pastatų, bet, dėl savo planinės struktūros, tai taip pat ir „tautinio stiliaus“ pavyzdys. Vis dėlto, 1930 – 1940 metais ypač gyvenamųjų pastatų architektūroje vyrauja tarptautinio stiliaus tendencijos, beveik atsisakant ornamento, daugiau dėmesio skiriant tūrinei – erdvinei kompozicijai. Sąlyginai ilgas istoristinės pakraipos laikotarpis Kauno ir visos Lietuvos tarpukario architektūroje vertintinas kaip ieškojimų metas, gal ir ne visai tiesiogiai, bet inspiravęs savitą Kauno tarpukario modernizmo architektūros mokyklos atsiradimą.

Čia galite artimiau susipažinti su tekste minimais pastatais:

Lietuvos banko rūmai MažeikiuoseA. Jokimo namas, buvusio „Tulpės“ kooperatyvo namas, fabriko „Ragutis“ gyvenamasis namasLietuvos banko rūmai,  Kauno centrinio pašto rūmai.

Kastytis Rudokas, autc.lt

 

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA