Kaune gimusi ir užaugusi Benita Slavinskaitė po pusės metų egzotiškoje Australijoje grįžo į gimtąjį miestą ir įkūrė savo verslą – tatuiruočių studiją „Redhill“. Subūrusi komandą iš tokių pat jaunų meistrų ji puikiai plėtoja verslą ir garsina savo mylimo miesto vardą bei nepamiršta paremti visuomenės bei pačios taip mylimų gyvūnų.
[galerija kiek=”16″]
Paklausta kodėl grįžo į Lietuvą ir verslą kuria būtent Kaune, mergina nuoširdžiai atsakė, kad dėl meilės gyvūnams ir miestui: „Aš esu gan sentimentalus žmogus ir labai prisirišu prie vietos, klimato ir nuotaikos, kurią sukelia artimos širdžiai vietos. Kaunas iš tikrųjų yra Lietuvos širdis. Tai yra antras pagal dydį Lietuvos miestas, todėl ir gyventi, ir kurti verslą čia yra labai patogu. Kaunas pritraukia begalę žmonių ne vien dėl savo paslaugų, pramogų pasiūlos, bet ir dėl plataus mokymosi įstaigų pasirinkimo studentams. Todėl čia visada pilna jaunų žmonių, kurie daro mūsų miestą labai gyvą.“
– Kokia buvo jūsų patirtis emigracijoje?
– Teko pusę metų pagyventi Australijoje, Sydnėjuje. Mano lūkęsčiai iš šios šalies labai nesutapo su tuo, ką joje radau. Mano tikslas buvo ten toliau tęsti savo darbą su tatuiruotėmis, tačiau tik atvažiavusi išsiaiškinau, kad norint gauti tatuiruotojo licenziją (aut. past. ji yra būtina norint dirbti), reikia turėti Australijos palietybę. O ją gauti yra tikrai nelengva, nes ši šalis ir taip perpildyta emigrantų. Taigi, Australijoje sudarytos tikrai nelengvos salygos, kad galėtum ten įsitvirtinti. Jie nori, kad atvažiuotum, paliktum ten savo pinigus ir grįžtum namo. Būdama ten, visa laiką dirbau graikų įkurtoje kavinėje.
– Kas padarė didžiausią įtaką tam, kad grįžtumėte?
– Grįžau, nes padavėjos darbas mane tiesiog žudė iš vidaus, nes jaučiausi tarsi išmesdama savo gyvenimo laiką ir neveikdama nieko reikšmingo. Taip pat Australija nesudaro gerų salygų ten atsigabenti savo šunį. Norint turėti didelį keturkojį su savimi, reikia įsigyti asmeninį gyvenamąjį būstą (aut. past. tai yra brangu). O palikti savo šeimos nario kitoje šalyje aš negalėčiau. Taigi, visi argumentai bylojo tą patį – noriu grįžti namo. Ar geriau būti egzotiškoje Australijoje, kuri turi palmes ir mėlyną vandenį, bet dirbti padavėja, kuri yra tiesiog pašalinis kitatautis, ar gyventi savo gimtojoje šalyje, turėti savo šunis, gyventi savo namuose ir dirbti savo mylimiausią darbą..? Manau atsakymas – aiškus. O, jei grįžti, tai, žinoma, tik į Lietuvą, ir tik namo, nes viskas čia pažįstama. Čia taip pat ir mano klientų ratas. Namai – kur širdis, o širdis, be abejo, yra Kaune.
Mergina sako, kad didžiausias skirtumas tarp australų ir lietuvių yra tikrumas bei nuoširdumas. Žmonės čia galbūt ne visada šypsosi, bet daro tai nuoširdžiai.
„Pagrindinis skirtumas man yra tas, kad Lietuvoje jautiesi labai savas. Žmonės svetur atrodo draugiškesni, daugiau šypsosi. Tačiau pažinus juos geriau, pamatai, kad tas super malonus elgesys yra paviršutinis. Australijoje visi sveikinasi fraze “Hi, how are you”, tai iš pradžių galvodavau, kad jie iš tikrųjų klausia, kaip gyvenu. O čia, pasirodo, yra tik būdas pasakyti labas. Kaip tu laikaisi, jiems iš tikrųjų nė kiek nerūpi. Todėl gali net nesivarginti atsakyti kažkiek daugiau, nei tiesiog „gerai“. Todėl ten žmonės atrodo labai netikri ir užsidėję malonaus elgesio kaukes. O Lietuvoje, nors ir dažnai esame susiraukę bei viskuo nepatenkinti, esame savimi ir neapsimetinėjame“, – sako tatuiruočių meistrė.
Benita teigia, jog prieš išvažiuodama į užsienį tikėjosi, kad visur geriau nei Lietuvoje. Tačiau, tik padirbėjusi ir pagyvenusi svetur suprato, ką turi savojoje šalyje, ir, kad jai nieko netrūksta: „Įsitikinau, jog tik gyvendama Lietuvoje galiu būti savimi ir jaustis, kad man nieko netrūksta“, – patvirtino ji.
Mergina džiaugiasi, kad nors ir buvo nelengva, pavyko suburti daugiau nei idealią komandą. Čia visi kaip šeima ir kiekvienas į atliekamą darbą įdeda bent dalelę savo širdies. Jaunuolių kompanija išsiskiria iš kitų tuo, jog organizuoja socialines akcijas, renginius.
Bendradarbiaudami su organizacijomis studijos nariai surengė ne vieną projektą, kurio metu rinko lėšas gyvūnams, artino bendruomenę. Jaukumas ir šiluma spinduliuoja vien įžengus į studijos vidų, o kolektyvas kiekvieną sutinka su šypsena. Meistrai bendrauja itin šiltai ir paprastai, galima nuspėti, kad būtent tai ir traukia žmones čia užsukti bei suteikia galimybę jaustis laisvai būnant savimi.
– Esate labai jauna. Kokie to privalumai ir trūkumai kuriant savo verslą?
– Minusai, mano nuomone, yra milžiniškas atsakomybės kiekis. Mano darbas tikrai nesibaigia išėjus iš salono ir užvėrus jo duris, nes nuolat reikia bendrauti su klientais, organizuoti veiklas, spręsti problemas. Todėl kasdien vakare jaučiu didžiulį nuovargį. Tačiau visi pavykę renginiai arba malonios žinutės iš patenkintų klientų atperka visa vargą ir vėl atsimeni, dėl ko stengiesi. Man didžiausias pliusas yra tas, kad turėdama tokią veiklą jaučiu, jog mano gyvenimas klostosi būtent taip, kaip jį ir įsivaizdavau. Tiesiog, jaučiuosi, kad savo laiką praleidžiu prasmingai, ir tas jausmas atneša labai daug pilnatvės. Dėl to labai džiaugiuosi.
– Studijoje turėjote jau ne vieną akciją – socialinį projektą. Kaip kyla mintys tokiais įvykiais praskaidrinti tokiais dienas ?
– Labai pasisekė, kad savo komandoje turime meistrą Roką. Jis, pažinodamas įvairių barų savininkus, padėjo suorganizuoti jau net dvi akcijas. O, tarkime, akciją „Tatuiruokis dėl gyvūnų“ daryti pasiūlė organizacijos „Tušti narvai“ atstovė, su kuria susipažinau, kai ši buvo atėjusi į mūsų saloną įsiverti auskaro pas Tomą.
– Kaip sekasi bendradarbiauti su organizacijomis?
– Mes labai geranoriškai bendraujame su visomis organizacijomis, todėl visada surandame bendrą kalbą. Visi renginiai vyko sklandžiai, be jokių trukdžių.
– Koks šių projektų pasisekimas?
– Prieš įvykstant pirmajam renginiui bijojau, kad nesusirinks pakankamai žmonių. Tačiau jų susirinko daugiau nei tikėjomės – susidarė didžiulės eilės, ir net ne visi norintieji pasidaryti tatuiruotę, spėjo tai padaryti, nes nebespejome. Visi kiti renginiai taip pat pavyko. Todėl toks pasisekimas mus motyvuoja organizuoti jų daugiau.
– Ar žadate toliau rengti tokio pobūdžio akcijas ir bendradarbiauti su kitais aktyvistais?
– Žinoma, o kodėl ne? Mūsų lietingoje ir pilkoje Lietuvoje žmonėms yra labai vertingi įvairūs renginiai. Jie praskaidrina kasdienybę, pakelia ūpą. Mums irgi smagu padirbėti kitokioje aplinkoje nei įprasta. Žodžiu, visiems tikrai į naudą. Mes nedarome nieko per prievartą, tiesiog dirbame taip, kad ir mums, ir mūsų klientams būtų įdomu ir malonu. Tikrai nedarome viso šito tik dėl pinigų, negailime laiko bendravimui. Ne vienas klientas yra tapęs mūsų draugu, nes su visais palaikome gana artimą ryšį. Mūsų komandos nariai labai atvirai ir apie viską kalbasi, padeda vienas kitam spręsti įvairias problemas. Todėl stiprioji mūsų pusė yra darbas komandoje ir vienas kito palaikymas.
„Redhill“ studijos įkūrėja ir širdis teigia, kad komandos aktyvumas bei jaunystė nedaro įtakos jų populiarumui. Priešingai, tik buvimas savimi veža juos tolyn, todėl dėl konkurencijos jaudintis jiems netenka:
„Visiems gresia nepopuliarumas, nes tai – verslas, o verslas savaime yra gana nenuspėjamas. Tačiau mes turime savo klietų ratą ir visiškai nestresuojame dėl dalykų, kurie kol kas nevyksta. Svarbiausia turėti savo asmeninius tiklus, jų siekti ir tobulėti. Bet ne dėl konkurencijos, o dėl savęs pačių. Manau, kiekvienam menininkui svarbus judėjimas į priekį, kitaip jis nesijaustų gerai. O kai darai viską tam, kad gyvenimas judėtų tinkama linkme, manau, savaime pritrauki žmones ir sėkmę. Svarbiausia nepamesti savęs, o visa kita susitvarkys taip, kad viskas būtų gerai“, – šypteli pašnekovė.
