Tapus Laikinąja sostine, Kaunui skubiai reikėjo naujų, reprezentatyvių pastatų, kuriuose įsikurtų valstybinės įstaigos. Bene svarbiausiu statiniu tapo Lietuvos teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai (dabartinė Filharmonija). Tai vienas iš nedaugelio Kauno pastatų, specialiai suprojektuotų valstybės institucijoms. Prisiminkime jo istoriją.
1925-1929 m. L. Sapiegos g. 5/ E. Ožeškienės g. 12 sankirtoje architektas Edmundas Frykas parengė neoklasicizmo stiliaus, su art deco elementais, pastatą, kuris tapo Teisingumo ministerijos rūmais.
Iš pradžių planuota, kad rūmai bus skirti tik Teisingumo ministerijai, tačiau vėliau čia atkeltas ir Seimas.
Pastate 1929 m. įsikūrė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis Tribunolas, Apeliaciniai rūmai, Vyresniojo notaro tarnyba bei įvairios teisminės tarnybos.
1934–1935 m. rūmuose vyko Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų atstovų, kurių veikla buvo nukreipta prieš LR, teismo procesas (žinomas kaip Zaso ir Noimano byla). Tai buvo pirmas pronacistinių organizacijų atstovų bylos nagrinėjimas Europoje.
Po remonto pritaikė Seimo reikmėms
1936 m. vyko Ketvirtojo Seimo rinkimai, tais metais atliktas Teisingumo ministerijos rūmų pagrindinio korpuso remontas, pastatas pritaikytas Seimo reikmėms: įrengti Seimo Pirmininko ir vicepirmininkų, sekretoriaus, kanceliarijos direktoriaus kabinetai bei Seimo kanceliarijos ir Seimo komisijų patalpos.
„Seimo posėdžių salė dabar žymiai šviesesnė, gražiai dažyta. Prie prezidiumo stalo viename ir kitame gale pastatyti dideli piupitrai kalbėtojams. Iš publikos žiūrint, kairėje – referentui, dešinėje – kalbėtojams. Ties vienu ir antru piupitru pastatyta po vieną stalą stenografininkams. Toliau, viduryje salės, prieš prezidiumo stalą, tautos atstovų suolai. Kiekvienam atstovui atskiras suolas su staleliu. Suolai sustatyti į 8 eiles. Kiekvienoje eilėje po šešis, vienas paskui kitą tautos atstovų suolai. Paskutinėje eilėje vienas, 49-tas suolas įterptas tarp kitų suolų, tokiu būdu paskutinėje eilėje yra 7 suolai. Tautos atstovai į suolus susės savo pavardžių abėcėlės tvarka. Pirmoje eilėje ir pirmuoju sėdės tautos atstovas Izidorius Aleksa, Tauragės apskr. atstovas, aštuntoje eilėje, paskutiniame suole sėdės Valentinas Žalkauskas, Šiaulių apskr. atstovas. Salės dešinėje, už tautos atstovų, ant padaryto pakilimo sustatytos dvi eilės kėdžių. Tai vyriausybės narių ložė. Salės gale, dešinioji ložė yra ministrų kabineto dispozicijoje, Kairėje publikai ir žurnalistams. Beje, žurnalistams ši vieta, iš kurios ir nelabai gerai girdėsis, paskirta tik vienam kartui, pirmajam, atidaromajam posėdžiui, vėliau žurnalistams būsianti skirta kita, patogesnė vieta, o vestibiulio viename kambaryje įrengs žurnalistams telefoną. Beletažo ložės dešinėje skirstos diplomatinio ir konsulatinio korpuso nariams, kairėje – publikai. Publikai sėdėti yra 110 vietų, žurnalistams sėdimų 40 vietų ir publikai stovimų 100 vietų. Visi žurnalistams ir kitiems svečiams skirtieji bilietai vakar išdalinti. Į Seimo atidarymo posėdį yra atvykę ir užsienių žurnalistų“, – apie Seimo salės atidarymą rašoma 1936 m. rugsėjo 1 d. „Lietuvos aido“ laikraštyje.
Naujai išrinkto Seimo posėdis rūmuose įvyko 1936 m. rugsėjo 1 d. Jį iškilmingai atidarė LR Prezidentas Antanas Smetona, dalyvavo Kaune rezidavusio diplomatinio korpuso nariai. Beje, diplomatai dalyvaudavo iškilminguose Seimo posėdžiuose, stebėdavo dvišalių sutarčių ratifikavimą. Jų ložė buvo įrengta balkone.
Seimas pastate posėdžiavo 1936–1940 m., itin reikšmingas jo darbas – 1938 m. Seimas priėmė valstybės Konstituciją.
Išskirtinis pastatas
Pastatas yra puslankiu išsiskleidęs trijų gatvių (E. Ožeškienės, K. Donelaičio ir L. Sapiegos) sankryžoje. Pastato viduje – art deco ir tautinio stiliaus interjerai: paradiniai laiptai, posėdžių salė E. Ožeškienės g. korpuso 3 aukšte, čia ir nedidelis balkonas-ložė. Pastato fasadą virš kolonados puošė užrašas aukso raidėmis lot. k.: „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM“ (teisingumas yra valstybių pagrindas).
„Originali pastato vidaus erdvė – vestibiulio kolonų kapiteliai padabinti liaudies drožinių motyvais, o kolonų pagrindą juosia tautinę juostą imituojantys ornamentai. Lubose įrengtas vitražas, pagrindinių laiptų viršuje – gediminaičių stulpai, grindis puošia centriškas gėlių ornamentas. Tokia istorizmo ir liaudies meno motyvus supinanti stilistika architektūrinėse formose prieškariu ryškiai įkūnijo Lietuvos politinius principus, taip pat ji atskleidžia savito „tautinio stiliaus” paieškas ir kaip šis stilius buvo konkrečiai pritaikomas. Dar svarbu pažymeti, kad Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai neabejotinai yra stambiausias ir prestižiškiausias architekto E. Fryko suprojektuotas objektas. Sudėtingą pastato planą lėmė ankštas ir netaisyklingas sklypas“, – Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro portale rašo istorikas Žilvinas Rinkšelis.
1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, šiame pastate įsikūrė įvairios įstaigos: LTSR Vandens kelių ministerijos Nemuno laivininkystės valdyba, projektavimo institutas, lėlių teatras, o 1961 m. į pastatą įsikėlė filharmonija, kuri čia tebeveikia iki šiol.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
