Kauno savivalda prieš 100 metų: kai kurios miesto taisyklės dabar kelią nuostabą | Kas vyksta Kaune

Kauno savivalda prieš 100 metų: kai kurios miesto taisyklės dabar kelią nuostabą

Kaunas, Gedimino g. 1919 m./epaveldas.lt nuotr.

1408 m. Vytautas Didysis Kaunui suteikė savivaldos privilegiją – Magdeburgo teises, tad šįmet miestas skaičiuoja 610 metų. Šįkart portalas „Kas vyksta Kaune“ domisi ne ištakomis, o vos šimtmečiu atgal, 1918-aisiais, kai miestas tapo Laikinąja sostine. Pažvelkime, kaip tuo metu savivaldybė reglamentavo kasdienį gyvenimą privalomuose įsakymuose gyventojams.

Kūrėsi miesto savivalda

Pirmiausiai žvilgtelkime į Kauno pokyčius vos tik tapus Laikinąja sostine. Leidinyje „Lietuvos savivaldybės 1918-1928 m.“ rašoma, kad Kauno savivaldybės organizavimas buvo pradėtas 1918 m. gruodį, iki tol Kaunas buvo didelis okupacinės karo valdžios centras, kur stovėjo nemažai vokiečių kariškų dalinių bei įstaigų.

Gruodžio 18-19 d. vyko rinkimai į Kauno miesto tarybą, balsavę apie 15 tūkst. Kauno gyventojų išrinko savivaldybės valdybą, pirmoje Kauno m. valdyboje dirbo ir P. Radzevičius, J. Vokietaitis, A. Junavičius, M. Burba, J. Kairiūnaitis, V. Bžozauskas, S. Volfas.

Kauno miesto savivaldybės rinkimai 1930 m./Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (LIMIS) nuotr.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918-1940 m.) Kauno miesto taryba buvo rinkta šešis kartus: minėtais 1918 m., taip pat 1920 m., 1921 m., 1924 m., 1931 m. ir 1934 m.

Beje, 1918-1934 m. į Miesto tarybą buvo išrinktos ir 3 moterys (dar dvi mandatų atsisakė). Moterys kandidatės sudarė vos 0,3-3,1 proc. kandidatų, pažymėtina, kad jos buvo įrašomos antroje sąrašo pusėje arba išvis pabaigoje, visuomenė buvo konservatyvi.

Kokios tautybės gyveno Kaune tarpukariu? Štai 1923 m. Kaune gyveno 59 proc. lietuvių, 27 proc. žydų, 4,5 proc. lenkų, 3,5 proc. vokiečių, 3,2 proc. rusų.

Atvirukas „Kauno senamiesčio panorama nuo Aleksoto kalno“, 1918 m./Kauno IX forto muziejaus (LIMIS) nuotr.

Šalyje gyvenimas nebuvo ramus

Leidinyje „Lietuvos savivaldybės 1918-1928 m.“ apie pirmuosius savivaldybių darbus 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, rašoma: „Krašte siautė plėšimai, gyventojai buvo užpuolami net dienos metu, pasienio apskrityse buvo labai plačiai varoma kontrabanda, trūko maisto, o įvairūs vertelgos plačiai spekuliavo maisto produktais bei gyvuliais; vokiečiai ar nenorėjo ar nepajėgė su visu tuo kovoti. (…) Pirmiausiai pradėta organizuoti savoji milicija.“

Kai kur ji vadinta piliečių apsaugos būriais/milicija, už tai mokėta alga; kitur buvo garbės milicija, ją sudarė vietos gyventojai, dirbę nemokamai. Parapijoje dirbo 3-5 milicininkai ir keliolika garbės milicininkų. Savivaldybės aprūpindavo miliciją arkliais, ją išlaikė savivaldybė. 1919 m. miliciją perėmė apskričių viršininkais ir apsaugos vadai (db. policijos vadai), o savivaldybė turėjo parūpinti jai butą, kurą, šviesą ir pašarą arkliams. Milicijos uždavinys – sustabdyti krašte siautusius plėšimus ir užpuolimus.

Kaip rašoma leidinyje „Lietuvos savivaldybės 1918-1928 m.“, iš pradžių nepakako areštinių prasikaltusiesiems.

„Milicijai pradėjus griežčiau kovoti ir suiminėti įvairius nusikaltėlius, pradžioje tekdavo suimtuosius laikyti tvartuose, svirnuose ar gyvenamuosiuose trobesiuose, tam tikslui nepritaikintuose; čia įvykdavo dažnūs areštuotų pabėgimai.”

1918–1940 m. Laikinojoje sostinėje veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, jis buvo didžiausias Lietuvoje. Kalėjimui priklausė Kauno IX forto kalėjimas ir Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla. Kalėjimas talpino iki 2 tūkst. kalinių. Buvo pastatytos stalių, šaltkalvių dirbtuvės, už kalinių gaminius kalėjimas gaudavo pelną.

Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai stalių dirbtuvėse 1939 m./Kauno IX forto muziejaus (LIMIS) nuotr.

Stigo lėšų

Labiausiai miestui stigo lėšų, juk ir rinkimai buvo surengti iš suaukotų pinigų. Išrinkus Kauno miesto savivaldybės organus, 1918 m. Lietuvos vyriausybė suteikė Kaunui 100 tūkst. markių paskolą darbams pradėti ir mieste užvirė pokyčiai.

Dėl tremtinių grįžimo, valdžios įstaigų plėtimo Kaune ir kariuomenės telkimosi – susidarė butų krizė Kaune. Pradėti statyti namai, išsiplėtė miestas. Miesto biudžetas 1919 m. buvo 1 mln. auksinų (2 mln. lt.), 1923 m. Kauno m. sąmata – 3,2 mln. lt., 1929 m. sąmata viršijo 7,5 mln. lt., o XX a. 4 deš. pab. sudarė 20 mln. lt.

J. Vileišio paminklas prie Kauno centrinio pašto, atidengtas 2017 m. liepos 6 d./R. Tenio nuotr.

Burmistras J. Vileišis sparčiai augino miestą

1921 m. Kaune įsteigta burmistro pareigybė, pirmu Kauno burmistru tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, visuomenės bei politikos veikėjas Jonas Vileišis (1872-1942 m.), dirbęs juo iki 1931 m.

Pirmiausiai iškelti šie klausimai: gatvių grindinio tvarkymas, elektros apšvietimo praplėtimas, tiltų ir griovių lyginimas, sanitarija, statybos ir kt.

Jam vadovaujant miestas kelis kartus padidėjo, prijungtas Aleksotas, Vilijampolė. Jo burmistravimo pradžioje Kaune tebuvo 13 asfaltuotų gatvelių, o po darbo dešimtmečio Kaune buvo jau 403 gatvės bei pastatyti 3 gelžbetoniniai tiltai, vienas pavadintas brolio Petro Vileišio vardu; aikštės apsodintos gėlynais, sutvarkyti parkai; pradėjo veikti funikulieriai; įkurtas universitetas, teatras; surengta pirmoji Dainų šventė Lietuvoje (1924 m.); panaikinus konkę (arklinis tramvajus), mieste pradėjo kursuoti viešieji autobusai; įvesta kanalizacija (1928 m.), vandentiekis (1931 m.).

1922-1929 m. Kaune pastatyta daugiau kaip 3,7 tūkst. pastatų, įsteigtas Lietuvos universitetas, galybė muziejų ir kt., o iki 1939 m. Kaune veikė apie 17 kino teatrų.

J. Vileišio burmistravimo metais Kaunas suklestėjo ir tapo europinio lygio miestu.

Įkurtas paštas, ambulatorijos, organizuota kariuomenė

1918 m. Lietuvoje buvo įsteigtas paštas, susirūpinta kelių taisymu, formuota socialinė apsauga. 1918 m. pab. – 1919 m. pr. iš Rusijos pradėjo grįžti tremtiniai, dauguma be lėšų, grįžę į ūkius, rado juos sugriautus ir apleistus, be gyvulių, tad reikėjo padėti atkurti savo gyvenimą gimtinėje. Savivaldybė ėmė teikti pagalbą grįžtantiems tremtiniams, belaisviams ir nepasiturintiems gyventojams.

Prie savivaldybių steigti sveikatos apsaugos skyriai, ambulatorijos, vaistinės; rūpintasi naujų mokyklų steigimu, išlaikymu.

Organizuotos gaisrininkų komandos, pirkta įranga, mašinos; organizuoti partizanai ir savanoriai, vykdyta mobilizacija, lietuvintos iškabos, dėtos pastangos, kad įstaigų raštai ir piliečių prašymai būtų rašomi tik lietuvių kalba, lietuvinti gatvių ir aikščių pavadinimai.

Miestuose kūrėsi centro valdžios įstaigos, kariuomenės dalys. Beje, savivaldybių tarnautojai ilgai dirbo be algos, nes stigo lėšų ją mokėti. Vėliau, tarkim, 1930 m., burmistro alga siekė 660 lt., savivaldybės tarnautojo – apie 400 lt.

Kauno miesto savivaldybės narių pobūvis 1930 m./Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (LIMIS) nuotr.

Už nutarimų nevykdymą grėsė tūkstantinė bauda

Kaip prieš šimtą metų Kaune buvo reglamentuojamas kasdienis gyvenimas? Kauno miesto savivaldybė privalomuosiuose įsakymuose ir nutarimuose tarpukariu nurodė daugybę taisyklių, kurių privalu laikytis gyventojams. Privalomi įsakymai pradėti rengti nuo 1919 m. kovo 8 d., už jų nevykdymą grėsė 1 tūkst. markių bauda (pusė sumos keliaudavo savivaldybei, likusi dalis – valstybės iždui).

Kaip moksliniame straipsnyje „Kasdienio gyvenimo reglamentavimas Kauno miesto savivaldybės privalomuosiuose įsakymuose ir nutarimuose (1918-1940 m.)“ pažymi Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė, reglamentuotos įvairios gyvenimo sritys: teritorijos planavimas, gyvenamųjų namų statyba, priešgaisrinė sauga, miesto tvarka ir sanitarija, gyventojų higiena, susisiekimo tvarkymas, sveikatos, soc. apsauga, savivaldybės mokesčiai ir rinkliava, prekyba, reklama, viešojo maitinimo įstaigų steigimas bei veikla; viešbučių, kepyklų, kirpyklų, įvairių smulkių pramonės įmonių tvarka.

Atvirukas „Kaizerio Vilhelmo gatvė Kaune“ 1918 m. (dabar Laisvės alėja)./Kauno IX forto muziejaus (LIMIS) nuotr.

Įsakymai gyventojams kelia nuostabą

Tyrėja A. Morkūnaitė-Lazauskienė išskyrė šiuos įdomesnius nutarimus: dėl transporto priemonių, arklių ir šunų apmokestinimo – metinį mokesti turėjo mokėti „visi privatiniai“ asmenys: 100 markių už arklį, 130 markių už vežimą. Už automobilį, sunkvežimį ar motociklą mokėti reikėjo pagal tai, koks variklio galingumas (40 markių už kiekvieną variklio arklio galią). Dviračių savininkai už teisę važinėti po miestą turėjo mokėti 20 markių, šunų savininkai – 10 markių.

Namų savininkams drausta kelti nuomos kainą už butus, kambarius, kampus, kol to neapsvarstė miesto valdyba.

Kiekvienas namų savininkas turėjo „laikyti tvarkoje ir valyti pusę gatvės, prieinančios prie jo nuosavybės, arba iki arklių geležinkelio linijos, jei ji yra. (…) Gatvės prieinančios prie Laisvės alėjos, turi būti valomos ir laikomos tvarkoje, pradedant nuo šaligatvio iki alėjos linijos, išskiriant juostą, kuria eina arklių gelžkelis. Tą juostą turi valyti arklių gelžkelių valdyba“, – rašoma 1923 m. Privalomame nutarime sanitarijos ir tvarkos reikalais.

Nuo gegužės 1 d. iki rugsėjo 1 d. sausu oru buvo privaloma laistyti bent dukart per dieną žinomesnes gatves bei aikštes. Kasdien iki 7-8 val. ryto privalu gatves bei šaligatvius nuvalyti, pasnigus privalu šaligatvius barstyti smėliu. Dienos metu – 7-19 val. gatvėse esančius nešvarumus privalu nedelsiant pašalinti.

Nuo gatvių taisymo ir grindimo namų savininkai atleisti 1927 metais, tačiau įsigaliojo rinkliavos savininkams.

Kitas įdomus faktas – 1923 m. išleistas nutarimas, kad visi namų savininkai turėjo vesti namų knygas ir jose registruoti namo gyventojus.

Ramybės laikas Kaune tarpukariu buvo 23-5 val., tuo metu lauke ir viduje drausta muzika, šokiai, taip pat nedera kirsti malkas, šaudyti, trankyti. Kilimų, baldų dulkinimas pro langus/iš balkonų, esančių į kiemus – taip pat reglamentuotas: tą daryti buvo galima iki 7 val. ryto ir tik į kiemo pusę.

Turgus Lietuvoje 1932 m., žmonės renkasi klumpes./Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (LIMIS) nuotr.

Kita taisyklė susijusi su prekyba: turguje prekiauti iš vežimų, dėžių ir kt. leista tik darbo dienomis iki 12 val., o prie stalų, už kuriuos mokami mokesčiai – iki 18 val. Gyvuliais prekiauti leista iki 13 val. Griežtai drausta prekiauti kitose miesto vietose: kiemuose, tarpuvartėse, kelkraščiuose ir kt. Visgi, buvo išimčių, su burmistro leidimu buvo galima prekiauti gėlėmis, laikraščiais, ledais, papirosais – ne tik turgavietėse.

Kadangi čia pat Kauno mieste gyventojai statė tvartus bei laikė gyvulius, 1928 m. Kauno centre uždrausta auginti kiaules. Gyvulių bandas leista vesti tik nurodytomis gatvėmis iki 8 val. ryto, vedimas irgi turėjo taisykles: tarkim, arkliai drausti vesti surišus jų uodegas. 1936 m. galiojo draudimas „leisti gyvulius (karves, ožkas ir kiaules) valkiotis gatvėmis.“ Sugauti palaidi šunys buvo laikomi 3 paras, neatsiradus šeimininkui – gyvūnai buvo numarinami.

Auginamus šunis buvo privalu registruoti, už pirmą šunį reikėjo mokėti 30 lt., už antrą – 40 lt., už sekančius – po 50 lt. per metus; o už kiemo šunis laikomus lauke buvo privalu mokėti po 12 lt. (miesto centre) arba 6 lt. (priemiesčiuose).

Sunku įsivaizduoti, tačiau anksčiau Kauno mieste pavasarį ir rudenį būdavo paskelbiamos specialios Kovos su žiurkėmis savaitės, jų metu reikėdavo apsikuopti namus, pamazgų duobes ir išdėlioti žiurkių nuodus, nustatytu metu juos privalėta surinkti.

Nuo 1935 m. rengti gražiausių namų ir pastatų konkursai, savininkai apdovanoti premijomis, taip skatinta gražinti miesto vaizdą.

Priešgaisriniai reikalavimai draudė soduose bei daržuose svilinti kiaules arčiau kaip 10 m nuo gyvenamųjų trobesių; mieste drausta kurti laužus.

Kauno miesto autobusai 1932 m./LIMIS nuotr.

Autobusuose numatytos taisyklės panašios į šių laikų: autobuse drausta rūkyti, spjaudyti, šiukšlinti, prašyti išmaldos, valgyti, prekiauti, triukšmauti. Drausta viešuoju transportu važiuoti sergant, apgirtus bei nešvariais drabužiais. Taisyklių sąraše – ir draudimas vežtis užtaisytus ginklus, sprogstamąsias medžiagas, aštrius daiktus, taip pat smirdančius daiktus bei gyvulius, paukščius.

Įdomumo dėlei verta paminėti, kad 1930 m. Kauno miesto taryba nustatė važiavimo taksi tarifus: 7-24 val. už įsėdimą – 1 lt., už kilometrą – dar po 1 lt.; naktį kiekvienas nuvažiuotas 1 km kainuodavo 1,6 lt. (kainos galiojo mieste bei vežant į Panemunę, Mickevičiaus slėnį, A. Šančius, Fredą, Vilijampolę, Ukmergė plentą, tačiau tik iki 1 km už miesto ribų, toliau kaina didinta).

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA