Visvaldo Matijošaičio gegužės 14-osios dienotvarkėje tarp itin rimtų reikalų figūruoja ir pajūriu dvelkiantis susitikimas dėl maršruto Kaunas-Nida-Kaunas Nemunu. „Kas vyksta Kaune“ išsiaiškino, kad veiklūs jurbarkiškiai pasiryžę grąžinti į vandenį aštuonerius metus neeksploatuotą „Raketos“ tipo laivą. Prie projekto pridėjus ranką Kauno savivaldybei, iš laikinosios sostinės į Nidą skrieti būtų galima jau šį sezoną.
Priėmimo pas merą pasiprašė Vaida Vaitonė iš Jurbarko. Pernai su vyru greitaeigį katerį įsigijusi ir keliones maršrutu Jurbarkas-Nida ėmusi organizuoti moteris šiemet reguliarią keleivinę laivybą užsimojo grąžinti ir į Kauną.
Ėmus ieškoti didesnio laivo, galinčio pakankamai greitai įveikti 240 km atstumą Nemunu ir Kuršių mariomis iki Nidos, jurbarkiškių akys nukrypo į tokių kelionių žanro klasikai priskirtiną veteranę – sparnuotą „Raketą“ „Aistė“.
Laivų būklė gera
„Turime tikslą atgaivinti „Raketos“ maršrutą Kaunas-Nida-Kaunas Nemunu. Dėl to prašomės susitikti su meru, išsiaiškinti, ar Kauno miesto savivaldybė bendradarbiautų vykdant šias keliones. Kiek girdėjome atgarsius, savivaldybė džiaugiasi šia iniciatyva, tačiau norime pakalbėti su pačiu V. Matijošaičiu“, – pasakojo V. Vaitonė.
Anot jos, rekonstruoti 2010-aisiais į Nidą plukdę laivai – „Polesės“ tipo „Kristė“ ir „Raketos“ tipo „Aistė“ – tebepriklauso Alfredui Eitučiui ir yra Lietuvoje. Atnaujinus keliones, į pajūrį būtų siūloma skrieti didžiąją 58 žmones talpinančia „Raketa“.
„Nors laivai ilgokai nenaudoti, buvo iškeli ir tvarkingai konservuoti, tad jų techninė būklė nebloga – vėl pradėti eksploatuoti nebūtų didelių sunkumų“, – teigė pašnekovė.
Nerimą kelia upės gylis
„Turėdami idėją vykdyti keliones iš Kauno, ieškojome tam geresnio laivo nei dabar turimas. Tokio, kuris būtų pakankamai greitas, tiktų ir Nemunui, ir Kuršių marioms“ – sugrįžimą prie „Raketos“ nupasakojo V. Vaitonė.
Gavę informacijos, kad tinkamas vandens transporto priemones turi kaip tik A. Eitutis, jurbarkiškiai susisiekė su juo ir sulaukė teigiamo atsakymo.
„Didžiausią nerimą kelia pats Nemunas. Vidaus vandens kelių direkcija patikino, kad upė nuo Kauno iki Nidos paruošta ir tinkama laivybai, o laikas parodys, kaip iš tikro yra. Priklauso nuo to, kokie bus orai – jei visai nelis, kaip dabar, nusekus upei galėtų kilti problemų“, – potencialius iššūkius įvardijo moteris.
Siekia, kad kelionė būtų prieinama
V. Vaitonė pripažino, kad tokios transporto priemonės eksploatavimas, kelionė aptariamu maršrutu yra brangi. Todėl tikimasi savivaldybės paramos ant iniciatyvių verslininkų pečių gulančiai finansiniai naštai palengvinti.
„Mes net negalvojame, kad kelionės galėtų atsipirkti per vieną sezoną – jis, trunkantis apie keturis mėnesius, Lietuvoje tiesiog per trumpas. Malonumas žmogui pabūti ant vandens nepigus, tačiau darome viską, kad tai būtų kuo prieinamesnė paslauga, ja naudotis galėtų šeimos. Kreipėmės į Susisiekimo ministeriją, kad būtų patvirtinta kainodara – kaip ir autobusu, iki tam tikro amžiaus vaikai galėtų keliauti nemokamai, nuolaidos būtų taikomos neįgaliesiems“, – kalbėjo V. Vaitonė.
Susitarus su savivaldybe, į Nidą plukdyti būtų pradėta jau šį sezoną. Iš pradžių reisai kursuotų du kartus per savaitę, o sezonui įsibėgėjus, jurbarkiškės manymu, ir tris. „Tikimės, kad visą laivą norėtų nuomotis ir didesnės įmonės“, – pridūrė V. Vaitonė.
Nemunas paruoštas laivybai
Prisiminęs buvusius ne itin sėkmingus bandymus į Nemuną sugrąžinti „Raketas“, laikinai Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) direktoriaus gamybos ir technikos reikalams pareigas einantis Aurelijus Rimas „Kas vyksta Kaune“ sakė, kad reiso finansinė nauda yra verslininko reikalas – reikia pačiam numanyti ir nuspręsti, kiek žmonės sutiks už tokią kelionę mokėti.
„2010 m. prikeltu maršrutu nuskrieti į Nidą kainavo 99 litus. Vėliau Susisiekimo ministerijai užsimojus perimti „Raketas“ ir pavesti keliones organizuoti direkcijai, buvome skaičiavę, kad keleivio pervežimo į vieną pusę savikaina ir yra apie 100 litų – malonumas nepigus“, – praeityje navigavo A. Rimas.
O kalbant apie Nemuno tinkamumą laivybai, VVKD atstovas tikino, kad viskas tvarkoje: „Šnekėjau su kapitonais, kurie prižiūri ruožus nuo Kauno iki Jurbarko ir nuo Jurbarko iki Rusnės, Nemuno žiočių. Techninių kliūčių čia plaukti laivams nėra – gylis pakankamas, kelias sužymėtas.“
Didžiausia problema – rasti, kas vairuos
Verslininkas, norėdamas vėl organizuoti vandens keliones iš Kauno į Nidą, anot A. Rimo, turėtų atlikti tris dalykus: įvertinti jų kainą, sužiūrėti laivų techninę būklę ir surasti, kas vairuotų „Raketą“ – tai gali tapti bene didžiausia problema.
„Lietuvoje tėra du kapitonai, galintys valdyti tokį laivą. Vėliausiai „Raketa“ plaukęs ir apie jos specifiką nusimanantis žmogus šiuo metu dirba direkcijoje“, – galimybę tuo pat metu eiti pareigas VVKD ir vesti komercinį maršrutą Nemunu atsargiai vertino A. Rimas.
Pašnekovas minėjo, kad tolimesnėje perspektyvoje „Raketos“ Kaunas-Nida-Kaunas sėkmė gali priklausyti ir nuo dabartinė valdžios pozicijos, ketinimų reorganizuoti VVKD. Jeigu finansavimas nenutrūks, kita vertus, vandens keliai bus toliau prižiūrimi ir problemų čia vykti laivybai nekils.
Ankstesni mėginimai užgeso
„Raketos“ itin populiarios buvo sovietmečiu – iki 1990 m. sezono metu iš Kauno į Kuršių marias per dieną plaukdavo net trys laivai. Dėl specialių menčių virš vandens iškilusios „Raketos“, skrosdamos Nemuną 70 km/val. greičiu, kelionės tikslą pasiekdavo per 3,5 val.
Jeigu Tarybų Sąjungoje į laivų bakus neskaičiuojant tekėjo kuras, atviros rinkos sąlygomis kelionei į vieną pusę degantys 1000-1300 l dyzelino pasirodė gerokai per daug, kad kelionės atsipirktų. 1995 m. reguliarūs maršrutai buvo nutraukti ir šie greitaeigiai laivai apleido vidaus vandenis – iškeliavo į kitas šalis arba buvo parduoti į metalo laužą.
Pirmieji bandymai gaivinti romantika kvepiančias keliones sužibo 2005 m. Išgelbėjęs „Raketas“ nuo supjaustymo, verslininkas A. Eitutis ėmė iš Kauno plukdyti į Nidą laivais „Aistė“ ir „Kristė“. Antrąkart mėginta po penkerių metų – „Aistė“ purslus Nemune kėlė 2010 m., tačiau taip ir liko vieno sezono projektu.
2014-aisiais svarstyta, kad laivus galėtų perimti ir keleivius plukdyti valstybė, o A. Eitutis ketino „Raketas“ parduoti, bet istorinės 1960 ir 1962 m. pagamintos transporto priemonės liko ant kranto.
Visos pastangos nepriklausomoje Lietuvoje organizuoti „Raketų“ keliones Nemunu į Nidą iš esmės žlugdavo dėl valstybės ir savivaldybių paramos trūkumo – institucijos žadėdavo, bet pažadų netesėdavo. V. Vaitonei sukirtus rankomis su V. Matijošaičiu, galima manyti, būtų padėtas tvirtesnis pagrindas legendinio maršruto atgimimui ir gyvavimui.
