Kaune pirmą kartą vyko konferencija „Moteris versle 100/10“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Verslo moterų tinklo 10-mečiui pažymėti. Penktadienį į renginį Kauno įgulos karininkų ramovėje susirinko verslu besidominčios moterys ir vyrai. Konferencija pažėrė neįtikėtinų faktų apie Lietuvos moteris versle. Dalinamės kelių įdomesnių pranešimų apžvalga.
Tarpukariu siekė lyčių lygybės, pirmąkart kandidatavo į Prezidentes
Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė pranešime „Moterų verslai tarpukario Kaune: nuo siuvyklos iki gydyklos“ akcentavo svarbų dokumentą, kuriame užtikrinamos lygios teisės abiem lytims: 1918 lapkričio 2 d. paskelbti laikinosios Konstitucijos paragrafai, juose deklaruojama visų piliečių lygybė prieš įstatymus ir Steigiamojo seimo rinkimus, kurie bus vykdomi visuotiniu tiesioginiu slaptu balsavimu.
„Tai suteikia moterims lygias pilietines teises“, – teigė dr. I. Jakubavičienė.
Kitas svarbus dalykas – 1920-1922 m. Steigiamojo Seimo metu buvo iškeltas abiejų lyčių lygybės klausimas. 1922 m. kovą svarstant Konstitucijos projektą, M. Galdikienė atkreipdė dėmesį į šeimą, moters rolę joje.
Kaip penktadienį savo pranešime „Moterys Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“ pažymėjo Vilniaus universiteto Kauno fakulteto istorikė prof. Virginija Jurėnienė, abiejų lyčių lygybės siekdamos moterys, išdėstė maksimumo programą, ją reiktų atlikti, kuriant valstybę. „Programoje buvo numatyti šie punktai: šeima turi remtis abiejų lyčių teisių lygybe; lygybės principą įgyvendinti reikia ir ekonomikos srityje, už tą patį darbą reikia mokėti vienodą atlyginimą; siekiama deklaruoti, kad moters namų ruoša ir vaikų auklėjimas prilygtų vyro darbui įstaigoje“, – aiškino prof. V. Jurėnienė.
Tiesa, ji paminėjo ir nedžiuginantį faktą: civiliniame kodekse buvo apibrėžtos tėvų pareigos vaikams, priskiriant skirtingas ir daug pasakančias roles sūnums bei dukroms: „Kada vaikai sulaukia tinkamo amžiaus, tėvai rūpinasi įstatyti sūnus į tinkamą tarnybą arba verslą ar išleisti dukras už vyrų“, – rašoma 1924 m. leidinyje „Civiliniai įstatymai. Įstatymų rinkinys”.
Džiugus faktas – 1918 m. Lietuvoje moterims suteikta visuotinių rinkimų teisė, tai įvyko anksčiau, nei JAV (1920 m.), Prancūzijoje (1945 m.), Šveicarijoje (1971 m.) ar Lichtenšteine (1984 m.).
1920 m. lietuvės moterys pirmą kartą ėjo dalyvauti Steigiamojo Seimo rinkimuose, ne tik ėjo balsuoti, bet ir pačios buvo kandidatės į Pirmąjį Lietuvos visuotinį Parlamentą. 1919-1938 m. net dvi moterys tapo kandidatėmis į Prezidentes: Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Kūrė įvairius verslus
Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune istorikė dr. I. Jakubavičienė akcentavo, kad versle tarpukariu, kaip ir XIX a., apie pusė moterų buvo žydės, ne lietuvės.
Ji pažymėjo, kad nuo XX a. 3 deš. pradžios moterys įsijungė į įvairiausius verslus: steigė parduotuves, leido žurnalus ir laikraščius, steigė siuvyklas, pirko namus ir juos nuomojo, išlaikė kavines, viešbučius ir net kino teatrus. Dalis moterų ėmėsi privačios medicininės praktikos: atidarė privačias klinikas, stomatologijos ir kosmetologijos kabinetus, įkūrė privačias sanatorijas. Kitos moterys ėmėsi kūrybinių profesijų: tapo fotografėmis, kūrė kosmetiką, madas.
Kaunietės dirbo spaudos, sveikatos, aprangos, grožio srityse
Istorikė dr. I. Jakubavičienė aptarė daugybę moterų, tarpukariu Kaune sėkmingai plėtojusių savo verslus. Tiesa, jų nuotraukų viešojoje erdvėje, muziejuose – labai stokojama, nes verslininkės visą dėmesį sutelkdavo į verslo populiarinimą, reklamą, o ne savo pačių įvaizdžio formavimą viešojoje erdvėje.
Kaune buvo apstu verslininkių, tarkim, Ona Urbonavičiūtė-Kadžienė buvo „Lobyno“ ir didelės parduotuvės savininkė; Felicija Bortkevičienė – visuomenės veikėja, politikė, AB „Varpas“ direktorė. Ji užsiėmė spaudos, laikraščių, žurnalų leidimu, dirbo laikraščio „Lietuvos žinios“, bene populiariausio tarpukariu, redaktore. „Ji buvo labai drąsi, pilietiška. Ne kartą sėdėjo kalėjime, buvo bausta administracinėmis baudomis, tai viena drąsiausių ir stipriausių moterų“, – apibūdino istorikė dr. I. Jakubavičienė.
Kaip žinia, Kaunas tarpukariu garsėjo Paryžiaus mada ir ne veltui imtas vadinti „Mažuoju Paryžiumi“: Kaune 1918-1940 m. veikė apie 800 siuvyklų, taip pat drabužių, skrybėlių, kepurių, korsetų parduotuvių, leidusių Kauno ponioms apsirengti ne prasčiau, nei paryžietėms.
Visos damos žinojo Zojos Kempinskienės skrybėlių saloną, jį, beje, reklamavo žinoma aktorė Nelė Vosyliūtė (G. Dauguvietytės mama). Moterys valdė korsetų salono verslą: Žaneta Bžožauskienė turėjo „Madame Žannet“ saloną (Laisvės al. 23A).
Veikė parfumerijos ir kosmetikos gamykla „Stella“, jos steigėja tapo Reveka Evelsovienė. Marija Nikolskienė 1933 m. – pirmoji įsteigė kosmetikos kursus Kaune, 1938 m. ėmė prekiauti „Max Factor“ bei kitų žinomų firmų kosmetika. M. Nikolskienė 1939 m. gruodį pirmoji įsteigė kosmetikos bei parfumerijos laboratoriją ir sukūrė vardinę liniją – „Mėlynoji gulbė“, taip pat pirmoji sukūrė vardinius kvepalus.
Klaudija Rubinšteinienė vadovavo kosmetikos laboratorijai, gaminusiai tualetinį vandenį, losjonus, dieninius ir naktinius kremus, pudras, lūpų dažus.
Populiarios siuvyklos savininkė Elena Trejienė garsėjo kaip didžiausia mados žinovė, ji rašydavo stiliaus patarimus į žurnalus, apželgdavo, kas tuo metu madinga.
Istorikė Dr. I. Jakubavičienė atkreipė dėmesį, kad tarpukario versluose buvo dažnas atvejis, kai dirbo šeimyninis tandemas: vyras ir žmona. Tarkim, bendrovės „Spauda“, užsiėmusios spaudos platinimu, savininkai buvo Zinaida Galvydienė su vyru Galvydžiu.
Marija Varnienė ir Adomas Varnas įkūrė vieną pirmųjų privačių darželių, jis dirbo pagal Montessori sistemą; vėliau įsteigė privačią pradinę mokyklą.
Įkūrė apie 50 fotoateljė
Anuomet žmonės labai mėgo fotografuotis, tad užsukti į fotoateljė buvo labai dažna pramoga. Nauja šukuosena ar įsigyta nauja skrybėlaitė, suknelė – kitą dieną damos jau skuba įsiamžinti pas fotografę. Pasak istorikės dr. A. Jakubavičienės, XX a. 4 deš. pab. Kaune veikė apie 50 dirbtuvių, su jomis konkuravo fotografai mėgėjai.
Pažymėtinos šios fotoateljė savininkės: „Polyfoto“ (1935-1939 m., veikė Laisvės al. 76) savininkė Sulamita Rabinavičienė; „Rafael“ (1930-1939 m., veikė Laisvės al. 17) savininkė Ona Pinkertienė-Šneiderienė; „Splendid“ (1936-1941 m., veikė S. Daukanto g. 8) savininkė Mira Aronienė; „Zinaida“ (1931-1940 m., veikė Laisvės al. 72) priklausė Zinai Bliumentalienei. Pastaroji fotografė buvo labai populiari, ji dar 1923 m. dalyvavo tarptautiniame Berlyno fotografijos konkurse ir pelnė 5 apdovanojimus. „Buvo didžiulis kauniečių pripažinimas, moterys norėjo, kad būtent ji fotografuotų. Z. Bliumentalienė ne vieną garsų žmogų buvo įamžinusi: „Eltos“ direktorę Magdaleną Avietėnaitę, visuomenės veikėją Madgdaleną Galdikienę ir kt.“, – pasakojo istorikė.
Viena garsiausių XX a. 3 deš. Kauno fotoateljė priklausė Janinai Tallat-Kelpšienei, kuri net turėjo Valstybės teatro fotografo statusą. Ji aktyviai įamžindavo valstybinius renginius Kaune. 1928 m. jos talentas įvertintas valstybiniu mastu – Lietuvai švenčiant Nepriklausomybės 10-metį, fotografė laimėjo konkursą LR Prezidento A. Smetonos portretui sukurti.
Brolis Astijus ragino atsigręžti į dvasinį šaltinį
Žvilgtelkime į dar kelis konferencijos „Moteris versle 100/10“ pranešimus. Brolis kunigas Astijus Kungys skaitė pranešimą: „Moteris prie šulinio“, paremtą evangelija pagal Joną (IV skyrius).
„Šventasis Raštas sako: „Dievas sukūrė žmogų.“ – Žmogų – t. y. vyrą ir moterį, abu lygiaverčius asmenis“, – pokalbį pradėjo br. kun. A. Kungys.
Jis pacitavo Evangeliją pagal Joną: „Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“. Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: „Duok man gerti“, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“. Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens“, – rašoma Evangelijoje pagal Joną.
Dvasininkas aiškino, kad šulinys simbolizuoja dvasinį šaltinį, jo mes semiamės iš aplinkos: studijų, darbo, draugų, kolegų, šeimos. „Semiamės gebėjimus, patirtis: ką įveikiau, ko nusipelniau. Pasaulis, kuriame aš gyvuoju yra mano šulinys. Jokūbo šulinys – tai dvasinis šaltinis. Mūsų širdys visad trokšta gyvojo vandens. Atminkite, mūsų laikinajame gyvenime, verslas yra laikinas, bet jis turi būti pripildytas, apstus, kaip ir visas gyvenimas (…) Meilė, šiluma, supratimas – tik moteris tai geba duoti ypatingai“, – kalbėjo br. kun. A. kungys.
Psichologas patarė padovanoti 1 savaitės dieną tik sau
Dar vienas konferencijos pranešimas sulaukęs lankytojų dėmesio – psichoterapeuto, psichologo Andriaus Kalugino: „5 meilės būdai sau“. Anot jo, penki įpročiai privers kasdien jaustis laimingiems.
„Pirmiausia reikia vertinti savo pasiekimus, pergales. Kasdien dera jas pastebėti ir pagirti: „Super good“ (labai gerai, – aut. past.). Išleidau vyrą į darbą laiku – labai gerai, vyras grįžo iš darbo namo, o ne nuėjo pas draugus – labai gerai, aš šiandien išsimiegojau, išgėriau arbatos, pasidariau manikiūrą ir pan. – labai gerai. Per dieną save pagirti reikia bent už 5 nuveiktus dalykus, dar geriau, jei tą užrašysite“, – aiškino A. Kaluginas.
Kitas svarbus dalykas – prižiūrėti ir mylėti save: tai rūpestis savo sveikata, mityba, emocine būsena (prevenciškai 2 kartus per metus jis rekomenduoja žmonėms apsilankyti pas psichoterapeutą). Trečias svarbus dalykas – dovanos. „Reikia dovanoti sau mažus dalykus ir nuoširdžiai džiaugtis, tai gali būti seminarai, daiktai, knygos, meditacija, šokiai, dainos. Kasdien savo hobiui dera skirti nuo 1-2 min. iki visos dienos. „Mano siūlymas – padovanoti tik sau 1 laisvą dieną per savaitę. Sau jau antrus metus aš dovanoju penktadienį, kaip panaudosiu šią dieną – tik mano reikalas, ir, beje, iš anksto šios dienos neplanuoju. Kiek laiko gali skirti sau – tiek esi turtingas“, – įsitikinęs A. Kaluginas.
Ketvirta taisyklė – žinoti, ko nori ir tai gauti. „Pažvelkime į vaikystę, tai – aukso amžius, nes vaikas žino ko nori ir gauna: jei nori valgyti, miegoti, apkabinimų ar atlikti gamtinius reikalus – jis tą praneša garsu, verksmu ir iškart sulaukia dėmesio iš tėvų, jo norai iškart išpildomi.“ Paskutinė taisyklė – bendrystė su savo kūnu, pagarba kūnui, meilė sau.
