Plėšrūnų prižiūrėtojas prakalbo apie gyvūnų jausmus

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Kasdien klausytis riaumojimo ir glostyti už ūsų liūtams, Martynui Adomaičiui – tikras malonumas. Plėšriųjų kačių prižiūrėtoju Lietuvos zoologijos sode dešimtmetį dirbantis vyras džiaugiasi nekasdieniu darbu ir kviečia portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojus iš labai arti susipažinti su gyvūnais, galinčiais skrieti 50 km/val. greičiu ir per akimirksnį sudoroti grobį.

Taip arti grėsmingųjų zoologijos sodo gyvūnų patenka tik prižiūrėtojas, o šįkart į nepamirštamą kelionę pakviesti ir mes.

Neįprasta profesija

Martynas gyvūnais domėjosi nuo mažens, o suaugęs ieškojo galimybės dirbti su jais. Kadangi Lietuvoje su egzotiniais gyvūnais darbuotis galima tik zoologijos sode, atsiradus laisvai vietai, Martynas progos nepraleido. Prieš 10 metų Lietuvoje dar nebuvo mokoma šios specialybės (atsirado tik prieš 3 metus), tad visko išmoko iš zoologijos sodo kolektyvo, dirbusio ten jau 20-30 metų.

Visi gyvūnų prižiūrėtojai apdrausti padidintos rizikos draudimu, nes darbas itin pavojingas. Pasiteiraujame, ar Martynas jaučiasi išskirtinės profesijos atstovu? „Draugų būry esu toks vienintelis, tad žmonėms vis įdomu išgirsti istorijas apie gyvūnus, o jų būna įvairiausių, tarkim jaunikliai iškrečia pokštų, arba tigras parneša įsikandęs medį į vidų, o ryte ateini ir nežinai nuo kurio galo pradėti tvarkyti. Ir juokinga ir sunku. Tačiau gyvūnas atsilygina už priežiūrą – prisileisdamas, bendraudamas. Jei būsi piktas, darysi blogus dalykus – jis niekada prie tavęs neprieis“, – teigė M. Adomaitis.

Plėšriųjų kačių prižiūrėtojas M. Adomaitis su tigre Norda./R. Tenio nuotr.

Prižiūrėtojo darbo diena prasideda 8 val. ryto: jis apžiūri kiekvieną gyvūną, patikrina ar per naktį nedingo, ar sveikas, pašnekina, 4-5 valandas valo voljerą ir pašeria.

„Sunkiausia buvo priprasti prie dienotvarkės, nes jie bet kokiu oru šeriami, valomi, atsiranda specifinis kvapas, su kuriuo namo parkeliauji, žalios mėsos kasdien tenka didelius kiekius nešti, o ten kraujas, reikia priprasti. Aš noriai einu į darbą, nes gyvūnai laukia. Visi jie turi vardus, pašnekinami, užsimezga ryšys tarp gyvūno ir prižiūrėtojo, kuris vėliau būna labai stiprus, palaipsniui gyvūnas atpažįsta tave, pats pas tave ateina. Gyvūno ir prižiūrėtojo ryšys sunkiai nutraukiamas, kai prižiūrėtojas išeina iš darbo – gyvūnas pradeda liūdėti, keičiasi emocijos. Prižiūrėtojui irgi sunku atsisveikinti…“, – iš patirties kalbėjo M. Adomaitis.

Pasiteiraujame, ar neteko rautis plaukus nuo galvos, nes voljere nerado gyvūnų?

„Pabėgimų Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, laikomės griežtų taisyklių, kad sumažintume pabėgimo tikimybę. O seniau visko būdavo. Beje, neseniai gerame Lenkijos zoologijos sode tigras sudraskė savo prižiūrėtoją mirtinai. Dažniausiai prižiūrėtojas padaro klaidą – užmiršta užrakinti voljerą“, – sakė M. Adomaitis.

Priežiūroje – 30 gyvūnų

M. Adomaitis per 10 darbo metų rūpinosi įvairiais gyvūnais, šiuo metu jo priežiūroje: plėšrieji žinduoliai (manulai, meškėnai, vilkas, hiena) ir plėšriosios didžiosios katės (2 amūriniai/sibiriniai tigrai, 3 Afrikos liūtai, 3 snieginiai leopardai, 6 lūšys). Apie kates ir pakalbėsime.

Įprastai plėšriosios katės gyvena po 20 metų, senatvės požymiai atsiranda sulaukus 15 m.

„Mano numylėtiniai – snieginiai leopardai ir tigrai, su kuriais nuo pat pirmų dienų dirbu. Su jais smagiausia ir sudėtingiausia. Įvertini su gyvūnais praleistą laiką, ypač, kai jauniklius atsiveda ir reikia naktį pažiūrėti, tuomet atsineši kavos puodelį ir pusę nakties praleidi stebėdamas. Niekada nepamiršiu šito potyrio“, – pokalbį pradeda Martynas, keliaudamas link tigrų zonos.

Pasakoja, kad atėjus į gyvūnų prižiūrėtojo darbo pokalbį pirmiausia klausiama, ar kandidatas bijo gyvūnų. „Jei atsako: „Nieko nebijau“ – mes juo nepasitikime, nes nieko nebijodamas, jis dažniausiai klaidas ir padaro. Turi gerbti gyvūną ir neprarasti natūralios baimės, budrumo“, – kalbėjo M. Adomaitis.

Anot jo, prisijaukinti gyvūną trunka nuo pusmečio iki metų, tuomet užsimezga tamprūs ryšiai, gyvūnas rodo draugiškumą – įprastai jis niekada neatsuks žmogui nugaros, o prižiūrėtojui – gali, nes pasitiki, jau leidžia šiek tiek prisiliesti, paglostyti, šnekina šnirpštimu, klauso komandų: „Išeik į lauką“, „Pareik namo“, atsiliepia į vardą.

„Gyvūnas tik savo prižiūrėtojui parodys, kad jam skauda, o ne veterinarui, tik prižiūrėtojas pamatys, kad nuotaika neįprasta“, – aiškino pašnekovas.

Prižiūrėtojai dirba 3-4-iese. Jie švenčia gyvūnų gimtadienius – paruošia tortą iš mėsos, įdeda gardumynų, tigrai gauna įvairių žaislų, tarkim natūralaus dydžio kartoninį arklį ar zebrą ir iškart skuba sudoroti grobį.

Tigras./R. Tenio nuotr.

Tigrai

Ateiname prie durų su užrašu: „Ypatingai pavojingi gyvūnai. Lipti per barjerą, erzinti, šerti draudžiama“. Prižiūrėtojas pasiima tuziną raktų ir atrakina duris, už kurių patenka tik darbuotojai. Atsiduriame šalia tigrų voljero.

Iškart įspėja nejuokauti, nes tigras be galo pavojingas gyvūnas, sveriantis daugiau kaip 200 kg, turintis 6-8 cm ilgio nagus. „Už palto pagavęs ar pan., gali jūsų daug įtraukti per grotas. Todėl lankytojams įrengti atitvarai, padaryti atstumai, kad nešertų ir nelystų per arti“, – komentavo darbuotojas.

Prieiname pirmuosius Martyno prižiūrimus gyvūnus, tai amūriniai tigrai Norda (12 m., iš Čeliabinsko, Rusijoje) ir Edas (prieš 7 m. atvyko iš Čekijos). Patinas į pašalinius reaguoja neigiamai – garsiai urzgia, o patelė tik įdėmiai žvelgia iš toli, bet pradėjus eiti nematytiems pašaliniams – iš nugaros pritykina ir puola. Laimei, apsaugo grotos.

Pašnekovas aiškino, kad amūrinis tigras – didžiausias katinas pasaulyje, kartu tai ir plėšriausias gyvūnas. Jis pastoviai ieško grobio, net prižiūrėtojas kartais asocijuojasi su grobiu, nes atneša maistą, įvairius žaislus, kartais žaisdamas, nieko nenorėdamas gali sužeisti patį prižiūrėtoją. „Jo neprisijaukinsi.“

Visgi, stebime, kaip prižiūrėtojas paglosto tigrę, tačiau patikina: viduje voljero akistaton jie niekada nesusitinka – draugauja tik per grotas, juk laukinių instinktų gyvūnai nepraranda.

Liūtas./R. Tenio nuotr.

Liūtai

Antras vizitas – pas gyvūnų karaliais tituluojamus liūtus. Žiemą jų kailiai atsigauna, šaltis jiems nebaisus, mat viduje turi šildomas patalpas. Ieškant grobio, liūtams dažniausiai vadovauja patelė, o patinai pavalgo, pažymi teritoriją, pasirūpina giminės pratęsimu ir 20 valandų miega. Beje, liūtai yra žymiai silpnesni medžiotojai, negu tigrai.

Į nematytus svečius tuoj susminga trijų liūtų akys: tai patinai broliai Guru ir Dango (3,5 m.) bei patelė Molė (14 m.). „Liūtai miega 20 val. per parą, tad sėkmė lankytojams juos pamatyti, o išvysti kaip žaidžia su kamuoliu – išvis retas atvejis“, – pastebėjo M. Adomaitis.

M. Adomaitis šalia liūtų maitinimo patalpos./R. Tenio nuotr.

Įeiname į vidaus patalpas, kur gyvūnai šeriami, girdomi. Maisto jie gauna 1 kartą per dieną, liūtui ar tigrui reikalingas 7-8 kg/dieną mėsos gabalas su kaulu. Plėšrūnai ėda karvieną, jautieną, kartą per savaitę gauna triušį, mėsa atkeliauja iš ūkininkų. „Žmonės mano, kad gyvūnai sukūdę, o mes susiduriame su gyvūnu nutukimu, juk katė turi būti liekna, grakšti“, – aiškino pašnekovas.

Kai ši patalpa lieka tuščia, prižiūrėtojas užsidaro lauko duris, už kurių lieka gyvūnai ir kasdien saugiai išvalo patalpas. Lankytojai čia niekada nepatenka. Už grotų į mus žvelgė liūtė Molė, akivaizdžiai pašaliniais nepatenkinta – iš pasalų prisiartino ir užriaumojo.

„Baimę liūtai jaučia iš akių, judesių – nepavyks jų apgauti“, – tarsteli prižiūrėtojas ir pasakoja, kad, kai mėnesį atostogauja, po 2-3 sav. ateina apsivilkęs kitais rūbais ir įsimaišo minioje lankytojų – liūtai greit jį iš tolo atpažįsta būryje, atrenka siluetą, judesius, žingsnius ir prieina, pradeda kalbinti – romiai šnypšti. „Būna smagu, kai atskiria iš kitų“, – atviravo M. Adomaitis.

Du broliai liūtai Guru ir Dango sveikinasi su savo prižiūrėtoju./R. Tenio nuotr.

Snieginiai leopardai

Lietuvos zoologijos sode gyvena viena įspūdingiausių, itin retai sutinkama leopardų rūšis – Himalajų kalnų leopardai. Jų gimtinė – centrinė Azija.

Voljere gyvena dvi patelės Venla ir Serko bei patinas Dokas, visiems po 4-5 metus. Laisvėje jie medžiojami dėl kailio, pastaruoju metu stipriai nyksta, tad jų medžioklė uždrausta.

Snieginis leopardas./R. Tenio nuotr.

„Pavojinga su jais dirbti, nes labai greiti, staigi reakcija, gali akimirksniu užpulti prižiūrėtoją. Gyveno vienas leopardas, kuris pirmiausiai ne mėsos ateidavo, o patikrinti ar spyną užrakinome. Be galo šarmingas, patikrina tavo darbą, ar nepadarei klaidų“, – pasakojo M. Adomaitis.

Lūšys

Į lūšis žvelgiame iš toli, mat šie baikštieji gyvūnai žmonių žvilgsnių prisibijo, tačiau paišdykauti nevengia. Dvi lūšys, yra sėkmingiausia pora, turinti labai daug vaikų.

„Pasitaikė atvejis, kai atėjau ryte ir matau kaip jauni lūšiukai pabėgę laksto gėlyne, o mama juos kviečia. Išdykėliai“, – šypsodamasis kalbėjo gyvūnų prižiūrėtojas ir pridūrė, kad susidūrus, lūšys žmonių nepuola, nebent arti jaunikliai. „Lūšys – labai geros motinos, prižiūri vaikus, tad būna daug iššūkių, kai reikia suleisti vaistus sergantiems jaunikliams.“

Lūšis./R. Tenio nuotr.

Lietuvos zoologijos sodas dalyvauja lūšių veisimo programoje, tad kasmet į miškus iškeliauja lūšiukai. Šeima atsiveda vaikų, paaugina, paskui lūšiukai atiduodami į adaptacinį Telšių voljerą, miškininkai dar labiau pripratina prie gyvo maisto, miško ir galiausiai paleidžia į gamtą. Vykdomos programos metu, nuo 2011 m. į Lietuvos miškus paleistos 6 lūšys, gimusios Lietuvos zoologijos sode.

Spėjama, kad Lietuvos miškuose gyvena apie 100 lūšių.

Kaip gelbėtis, kai puola?

Lankantis plėšriųjų kačių teritorijoje, pasiteiraujame Martyno, ką daryti, jei pultų? Jis aiškina, kad katės puola iš nugaros, kaip ir vilkas. Ką daryti? „Niekada negalima bėgti, reikia stovėti ir į akis žiūrėti, kaip ir vilkams. Jei drąsiai, stipriu charakteriu žiūrėsi gyvūnui į akis – jis nepuls. O su tigru nepastovėsi, kojos dreba, reikia griūti ant žemės ir bėgti net neketinti, nes jie bėga žymiai greičiau už žmogų – 40-50 km/val., be to, bėgantis grobis sukelia norą gaudyti auką“, – sakė M. Adomaitis.

Tigras./R. Tenio nuotr.

Gyvūnai mokina natūralumo

Pabaigoje gyvūnų prižiūrėtojo pasiteiraujame, ko galima pasimokyti iš gyvūnų?

„Iš gyvūnų dera pasimokyti elgtis natūraliau, nebūti veidmainiais, sakyti, ką galvoji, neslėpti emocijų. Su gyvūnais dirbantys žmonės laimingesni, ne tokie stresuoti, kaip dirbantieji su žmonėmis“, – šypsodamasis kalbėjo Lietuvos zoologijos sodo plėšriųjų kačių prižiūrėtojas Martynas Adomaitis.

10 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Laisvės alėjos rekonstrukciją stabdo iš konkurso pašalinta įmonė

JAV suimta N. Venckienė - grąžins į Lietuvą

Iškilo grėsmė asmens duomenims: sukčiai apsimeta „Regitros“ darbuotojais

Vaistų davimu darželinukui kaltinama auklėtoja neigia savo kaltę

Legendinė Senamiesčio kavinė atšventė 25-metį: kad čia užeitų, net apsimesdavo užsieniečiais

Spręs dėl nemokamo važiavimo Kauno viešuoju transportu per valstybines šventes

Skaitytojai šaukiasi pagalbos: Šilainiuose apgadintas automobilis - vairuotojas pasišalino (vaizdo įrašas)

Ar gresia atsakomybė, jei nenurodysiu policijos pareigūnui, kas vairavo automobilį pažeidimo metu?

Iš pagrindinio šalies kelio iškeliami greičio matuokliai

Avarija Šančiuose: automobiliai susidūrė kaktomuša