Pagrindinis spektaklio „Urvinis žmogus“ herojus pasidalino savo mintimis apie vyrus ir moteris

D. Matvejevo nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Aktorius Giedrius Savickas yra nuoširdus, atviras, tiesus žmogus be arogancijos, dar ir turintis nuostabų humoro jausmą. Aktorius sutiko pasidalinti mintimis apie vyrus ir moteris dabartinėje visuomenėje. Šis pokabis – neatsitiktinis. Giedrius Savickas skina žiūrovų simpatijas sėkmingu vaidmeniu atnaujintame spektaklyje “Urvinis žmogus”, kuriame per vyriškąją prizmę šmaikščiai bei taikliai narpliojami poros santykiai.

– Giedriau, tai kokie yra vyras ir moteris dabartiniame pasaulyje?

– Dabar vyrų ir moterų vaidmenys persipinę. Tik manau, kad tai labiau būdinga visuomeninei veiklai, saviraiškos paieškoms, darbui. Kad ir kaip norėtumėme šaukti, kad esame vienodi, visgi vyras ir moterys yra skirtingi. Manau, kad didžiąją tapatybės dalį lemia prigimtis. Jau nuo pat mažų dienų berniukų ir mergaičių saviraiškos formos yra skirtingos, nereikia nuo to bėgti ar mėginti to išsižadėti. Žinoma, dar tvirtesnį skirtingų lyčių formavimąsi labai įtakoja tradicijos, visuomenės stereotipai. Tačiau net besikeičainčiame laikmečio kontekste vis tiek nepabėgsime nuo savęs . Gerai yra pamėginti susikeisti rolėmis, tačiau ne visose srityse tai įmanoma, juk vaikus vis dar gimdo moterys. Lygių galimybių realizacijos siekiuose svarbu neprarasti pagarbos vienas kitam – kitai lyčiai su sava prigimtimi.

– O ką apie tai sako jūsų naujo vaidmens veikėjas – Urvinis žmogus?

– „Urvinis žmogus” – spektaklis, kuris paryškina vyrų ir moterų skirtumus. Tai tarsi skirtingos kultūros, turinčios vienodus poreikius, bet keliai į tų poreikių įgyvendinimą daugeliu atveju yra visiškai priešingi. Spektaklyje pateikiamos gyvenimiškos situacijos, šmaikščiai ir taikliai atskleidžiančios, kaip skirtingai tą pačią situaciją išgyvena vyras ir moteris.

– Kodėl ryžotės imtis Urvinio vaidmens?

– Man patinka, kad aš šią pjesę galiu perteikti per savo prizmę, per savo patirtį, žinoma, laikydamasis bendro rėmo, kurį šiam spektakliui suformavo režisierius Dainius Kazkauskas. Esu dešimtmečiu jaunesnis už patį pirmąjį Urvinį, taip pat ir už spektaklio režisierių, tad ir mūsų patirtys ir “Urvinio žmogaus” vaidmenys gerokai skiriasi. Mane spektakliui labiausiai motyvavo autentiškumo galimybė.

– Ar kiekvienas aktorius galėtų atlikti šį šmaikštų ir daug ištvermės reikalaujantį vaidmenį?

– Siūlyčiau pabandyti kiekvienam aktoriui: dvi valandas vienam būti scenoje, visą laiką kalbėti pirmu asmeniu, nuolat jausti publiką. Tai tikrai stiprus išbandymas. Prieš žengdamas į premjerinio spektaklio sceną viso to pilnai nesupratau.

– Kaip manai, kas yra Urvinis žmogus?

– Urvinis – tai metafora, kalbanti apie visų mūsų prigimtį, tai ta esmių esmė, tas grynuolis be pagražinimų. Tai molis, iš kurio visi mes esame išlipdyti. Daugelis baidosi šio apibūdinimo, jį siedami su primytiviais dalykais. Tačiau niekas nesako, kad Urvinis žmogus – be intelekto. Priešistorinis Urvinis gyveno atsakomybės pilną gyvenimą: medžiojo, kad išgyventų, kad išmaitintų ir apgintų savo šeimą. Dabar mes irgi medžiojam darbus, moteris, galimybes, tik medžioklės priemonės yra stipriai pakitusios. Prisiminkime vaikystę – tai, kas pradėjo mums augti vyrais ir moterimis. Jau anuomet pradėjo formuotis mūsų požiūris, skirtingas elgesys daugelyje situacijų. Tai nepaliaujamai mus veikia ir šiandien.

– Ar yra tavęs pačio šiame naujojo urvinio vaidmenyje?

– Be abejo, yra. Aš lygiai taip pat kaip kiti kasdienybėje susiduriu su situacijomis, kurias lemia skirtinga vyrų ir moterų prigimtis. Kad ir kaip šiais laikais bandoma suvienodinti abi lytis, pasikartosiu: prigimčiai pasipriešinti sunku. Skiriasi begalė dalykų. Visų pirma, mąstymas, komunikavimas. Man tie skirtumai išties yra žavūs, be jų būtų neįdomu gyventi, užvaldytų monotoniją, o rutina mus nužudytų. O dabar nuolat išlieka netikėtumų tikimybė!

Į Urvinio vaidmenį įterpti mano vaikystės epizodai – tai, kas formavo mane ir manau mano draugus, bendraamžius. Pavyzdžiui, aš su kiemo draugais labai mėgau žaisti Robiną Hudą. Kovodavom, bėgiodavom, įsitvėrę lankus su strėlėmis. Yra daug sąsajų, formavusių mus nuo mažumės, išlikusių atmintyje ir apsprendžiančių mūsų asmenybę dabartyje. Taigi, kalbant apie patį vaidmenį, apie Urvinį po dešimtmečio, labai stengiausi, kad žiūrovas ne tik pajaustų, koks jis yra dabar, bet ir suprastų, kaip jis susifomavo ir kodėl šiandien yra būtent toks.

– Kaip manai, kokia karta auga dabar?

– Įpročiai, požiūriai, suvokimas per dešimt metų smarkiai pasikeitė. Dabar daug daugiau skubėjimo, noro būti visur ir su visais. Naujos technologijos praplėčia žmogaus galimybes. Informacijos srautas įvairiais keliais pasiekia mūsų sąmonę. Kiekvienas laikmetis augina nuostabų žmogų, kuris iš dalies panašus į prieš tai buvusias kartas. Per amžių amžius norim mylėti ir būti mylimais, norim džiaugtis, siekiam savų svajonių, naujų tikslų, norim gyventi prasmingai, kūrybiškai. Pamatiniai dalykai lieka.

Išskirčiau vieną dabartinės kartos skirtumą – daugelis šiandien mažai ką taiso, atnaujina. Dabar paprasčiau yra sena pakeisti nauju. Vartotojiškumas labai išaugęs. Taip ir su santykiais. Man regis, seniau žmonės labiau viską vertino ir brangino. Žinoma, tai įtemptas gyvenimo ritmas atneša tokio dvasinio pasimetimo. Be to, kuo daugiau naujovių galima išbandyti, tuo labiau pamirštamos tradicijos, tikėjimas, tam tikros gyvenimo normos, ir vis daugiau dvasinio išsibarstymo atsiranda žmoguje. Dabar galima išmėginti viską. Tačiau ar tai tikrai suteikia gyvenimo kokybę ir pilnatvę, ar per tokias gausias galimybes ir paieškas mes tikrai atrandam tikrajį aš? Kiek tame gyvenimo šurmulyje yra prasmės, o kiek veikimo iš inercijos? Bėgdami, skubėdami, prarandam save. Žinoma, išnaudoti galimybes yra puiku, tačiau svarbu ir nepamiršti stabtelėti, pažvelgti į savo vidų ir suvokti, kas esu.

– Koks yra mūsų dienų Urvinis?

– Medžioti Urvinis dabar gali ir neišėję iš namų – interneto pasaulis platus. Tačiau juk žmogui reikia žmogaus, todėl išlieka visa tai, kas yra ne anapus monitoriaus. Šiandien Urvinis yra mąstantis ir siekiantis gyvenimo kokybės. Na, kažkiek perėmęs moteriškų funkcijų… Tačiau dėl to atsirado daugiau veikimo išvien, ir tai yra puiku, nes tai suartina.

– Kokie vaidmenys tau labiausiai patinka: šmaikštūs ar rimti?

– Man tikrai jokio skirtumo, rimtą ar komišką vaidmenį reikia atlikti. Kiekvienas naujas vaidmuo man yra iššūkis, kurį turiu įveikti, perprasti. Juk scena, teatras yra vieta, kur leidžia daryti pačius tikriausius stebuklus.

– Ar jautiesi dar nesuvaidinę savo didžiojo ir labiausiai geidžiamo vaidmens?

– Neturiu svajonių vaidmens. Manau, viską gyvenime galima prisijaukinti ir paversti čia pat užgimusia ir tuo pačiu metu išsiskleidusia svajone. Man patinka vaidmenys, kuriuose galiu improvizuoti. Tai taikau praktiškai visiems vaidmenims, kuriuos atlieku scenoje. Vienintelis autorius, kuomet neleidžiu sau lanksčiau vaidinti, yra Šekspyras.

– Ar dažnai scenoje jaudiniesi?

– Aš esu drovus – tiek scenoje, tiek gyvenime. O jaudintis, manau, yra visiškai normalu, ir tai man siejasi su būsimos ataskomybės prisiėmimu. Ypač jaudulys kankina prieš premjeras, kuomet vaidmuo dar nėra organiškai suaugęs su manim.

– Ar vieni vaidmenys yra sunkesni, o kiti lengvesni?

– Nėra lengvų vaidmenų, jei juos atlieki atsakingai.

– Ar tu reiklus?

– Manęs nekausto skirtingos asmenybės ir aplinkybės. Aš save pavadinčiau nelepiu – gyvenime manęs neišmuša iš vėžių netikėtos situacijos. Pavyzdžiui, nesusinervinu dėl netikėtai pakeisto susitikimo laiko. Man tai dar įdomiau, lyg savotiška nauja užduotis – pasikeitusias aplinkybes priimti pozityviai ir keisti požiūrį. Kuo sunkiau, kuo sudetingesnės situacijos, tuo man labiau patinka gyventi. Kai nėra vėjo, nėra situacijų, verčiančių vėl ir vėl įveikti patį save, jaučiu, kaip imu stingti.

– Kas tau gyvenime teikia didžiausią džiaugsmą? Kokią vietą jame užimą humoras?

– Didžiausias džiaugsmas gyvenime man, žinoma, yra draugai. Labai branginu juos. Būti savimi įmanoma arba vienatvėje, arba tik su labai artimais draugais. Man patinka bendrauti. Myliu žmones. Man laimės yra tiek, kiek lamingi yra visi kiti aplinkui mane. Nėra nieko nuostabiau, kaip nuolat besišypsantys veidai. Pats nesu jau toks nuolat besišypsantis, tačiau humoras mano gyvenime yra svarbus. Ypač, kai reikia pasijuokti iš savęs. Tai labai mobilizuoja. Saviironija padeda išgyventi, išlikti tuomet, kai sunkiausia. Man patinka rimtose, sunkiose gyvenimo situacijose keisti kampą, pasitelkiant šmaikštumą ir improvizaciją.

Giedrių Savicką spektaklyje „Urvinis žmogus“ pamatyti galite jau vasario 22 dieną, 18 valandą Girstučio kultūros rūmuose.

Bilietus rasite Tiketos kasose.

469 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Kalniečių parko atidarymo proga – nemokamas filmo „100 metų kartu“ seansas

Su 16-mete Kaune pramogavęs turtuolis A. Perezas JAV sėdo už grotų

Į telefonus įlindusiems pėstiesiems ir beatodairiškiems vairuotojams ruošia apynasrį

Nužudymu kaltinamam M. Mažeikai-Asilui sušvelninta kardomoji priemonė

Skirtingi mastai: „Sūduva“ uždirbo daugiau premijų nei „Žalgirio“ krepšininkai

Policija vis dar aiškinasi, kas sužalojo „BMW“ sėdinčios mergaitės koją

Kaune kapitališkai sutvarkytos gatvės vėl išraustos

Reikalinga kauniečių pagalba: ieškomas žmogus už gėrimus nesumokėjo 9,4 tūkst.

Ramučių gyventojai nebeištvėrė: reikalauja griebtis veiksmų nedelsiant arba užsidaryti visai

Tartasi dėl automagistralės rekonstrukcijos ties Kaunu