Emigracija netiko: į Lietuvą grįžo 85 tūkst. svarų per metus uždirbdavęs gydytojas

Asociatyvi / R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis dar gana neseniai dirbo (ir gerai uždirbo) Anglijoje. Į Lietuvą grįžęs medikas šiandien sako, kad emigracija tinka ne kiekvienam, o prieš išvykstant kiekvienas specialistas sau turėtų užduoti vieną esminį klausimą. Kokį?

Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Tomas Tamošuitis dar gana neseniai

T. Tamošuitis asmeninio archyvo nuotr.

– Esate gydytojas, kuris, priešingai nei daugelis, ekonominę emigraciją iškeitėte į darbą tėvynėje. Ar galite papasakoti savo istoriją?

– Esu anesteziologas-reanimatologas. Jungtinėje Karalystėje dirbau kelis gyvenimo epizodus. Pirmą kartą ten išvykau 2004 m. Dvejus metus dirbau tarp dviejų valstybių – Anglijoje dirbau 2-3 savaites, tada grįždavau į Lietuvą, darbo Kauno klinikose nebuvau atsisakęs.

2008 m. išvykau turėdamas „normalų“, ilgalaikį kontraktą. Iki 2011 m. dirbau keliose skirtingose JK ligoninėse – ir privačiame sektoriuje, ir valstybiniame.

Tie, kurie nori, realiai gali dirbti nesustodami. Dirbdamas vienu etatu gydytojas gauna pakankamai laisvo laiko, tad kaip jį panaudos – poilsiui, profesiniam tobulėjimui ar papildomam darbui – priklauso nuo žmogaus. Tiesa, norėdamas dirbti privačiame sektoriuje, prieš tai turi tapti gydytoju konsultantu. Man tai pavyko po vienerių metų.

2011-2012 m. vėl dirbau tarp Anglijos ir Lietuvos – dvi savaitės čia, dvi savaitės ten. Visgi jau žingsniai dėliojosi Lietuvos link.

2012 m. pagaliau grįžau ir tęsiau darbą tik Kauno klinikose. Dabar vadovauju Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriui.

– Iš NHS netylant kvietimams, vis daugiau medikų susižavi galimybėmis dirbti JK. Galima sakyti, jūs ėjote „prieš srovę“. Kodėl?

– Ne jūs pirma užduodate šį klausimą. Dažnai stebisi žmonės, išgirdę mano istoriją. Pirma priežastis – šeima. Jei Lietuvoje turi šeimą, emigruoti reikėtų su ja. Tačiau galvojant praktiškai – jei tavo antra pusė nėra gydytoja, Anglijoje gauti darbą nėra taip lengva. Pavyzdžiui, ekonomistei reikėtų veikiausiai persikvalifikuoti arba tapti namų šeimininke.

JK svarbi socialinė santvarka ir tavo gyvenimo būdas turi atitikti tavo socialinį statusą. Jei nori gyventi tam tikru gyvenimo stiliumi ir jį išlaikyti, reikia stengtis. Daug uždirbi, bet ir daug išleidi.

– Apie kokias išlaidas kalbate?

– Jei nori vaikams suteikti gerą išsilavinimą, jie turi lankyti privačią mokyklą (jei nenorima dalyvauti angliškoje pašto indekso loterijoje). Anglijos pietvakariuose, kur aš gyvenau, privati mokykla per metus gali kainuoti ir 30 tūkst. svarų. Paskaičiuokite, kiek kainuos du vaikai.

Brangi nuoma, visas NT, automobilis, draudimas.

Sąžiningai paskaičiavus, labai daug ir neliktų.

– Ar galiu paklausti, kiek uždirbdavote?

– Pradėjau nuo 45 tūkst. svarų per metus, o paskutiniais metais uždirbdavau 85 tūkst. svarų (šios sumos – iki mokesčių už etatą). Jei būčiau likęs Anglijoje, tolesni kontraktai šią sumą būtų dar didinę.

– Kas dar be šeimos ir brangaus gyvenimo lėmė jūsų sprendimą grįžti? Ar nenorėjote tęsti darbo tarp dviejų šalių?

– Tas nuolatinis važinėjimas įmanomas, tačiau taip gali gyventi ribotą laiką. Tai patvirtinau ne tik savo pavyzdžiu, pažįstu dar kelis gydytojus, kurie su manimi tikrai sutiktų. Tiesiog pavargsti nuo skraidymo kas dvi savaites, nuo oro uostų, nuolatinio keliavimo, nes tavo darbas irgi ne vienoje ligoninėje. Buvo tokių dienų, kai iš vienos gydymo įstaigos į kitą važiuodavau beveik 400 km. Baigi darbą ir vakare dar tokį atstumą tenka įveikti, kad kitą rytą 8 val. jau vėl būtum žvalus ir pasiruošęs dirbti.

Po kurio laiko pinigai ima nebedžiuginti. Kai pasieki tam tikrą lygį, apsirūpini būtiniausiais daiktais, imi siekti aukštesnės laimės.

Visgi man nei šeima, nei pinigai nebuvo vienintelis argumentas.

Ten bebūnant man darėsi aiškiau, ką būtų galima keisti, tobulinti Lietuvoje, tuo pačiu įsitikinau, kad mūsų išsilavinimas ir profesionalizmas pakankamas, kad pritaptume bet kokioje sistemoje. Mačiau, kad kartais pakanka tiesiog truputį kitokio požiūrio į darbą, organizacinių smulkmenų sutvarkymo ir pacientai gali gauti tikrai aukšto lygio paslaugas tėvynėje.

Ir tada gavau puikų pasiūlymą grįžti ir užimti įdomias pareigas. Man labai pasisekė, nes tuo metu klinikose buvo tokia valdžia, kuri matė perspektyvą ir pasiūlė tokį postą, kuriame galima daug ką keisti. Man buvo duoti visi įrankiai pokyčiams. Jei grįžti tiesiog dirbti, be galimybės įtakoti pokyčių, veikiausiai motyvacijos būtų buvę mažiau.

Galėčiau sakyti, kad ištraukiau laimingą bilietą.

Be to, Anglijoje neapleido jausmas, kad esi ne namie. Kai esi pirmos kartos išeivis, visi tavo draugai, tėvai likę Lietuvoje – to neįmanoma pamiršti.

Pažiūrėkite į žmones, kurie yra išvykę – jie ypač aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, jiems labai svarbūs Lietuvos medikų likimai, visa sveikatos sistema. Ir čia, Lietuvoje, jų klausosi. Anglijoje jų nuomonė yra mažiau įdomi. Gydytojas iš dalies yra visuomenininkas ir švietėjas, tad emigravę mūsiškiai bent taip bando realizuoti šį savo vaidmenį.

Užsienyje, svetimoje šalyje, neturime tiek teisių patarinėti, reikšti nuomonę. Todėl nuolat jaučiau, kad Anglija man niekada nebus namai. O čia, Lietuvoje, manau, sąlygos yra tokios, kokios yra – pakankamos. Kai nemažai dirbi, gali ir uždirbti, ir realizuoti save. Mane visada domino ir mokslinė karjera, Lietuvoje baigiu rašyti daktaro disertaciją.

Visa tai sudėjus, man Lietuvoje yra geriau ir čia jaučiuosi pakankamai laimingas.

– Pabuvęs abiejose barikadų pusėse, galite palyginti mediko darbą (rutiną, sisteminius trukdžius) Anglijoje ir Lietuvoje. Ar yra esminių skirtumų?

– Turiu pabrėžti, kad labai daug priklauso nuo to, kokias pareigas užimi Anglijoje. Darbo sistema, sankloda labai priklauso ne tik nuo specialybės, bet ir nuo pareigų. Gali būti etatinis gydytojas, kuris gydo žmones, ir konsultantas, kuris iš principo konsultuoja tiek pacientus, tiek kolegas. O šios pareigos visiškai nepažįstamos čia – Lietuvoje, nors tikrai padėtų organizuojant geresnę, aukšto lygio paslaugą ligoninėse, nes būtų daugiau tiesiogiai atsakingų ir suinteresuotų profesionalų, nei tik skyriaus ar klinikų vadovai.

Lyginant tradicinio gydytojo darbą ten ir čia, turiu pripažinti, nematau didelių skirtumų. Visur reikia daug dirbti, pacientų visur nestinga. Bent jau mano srityje – intensyvios terapijos skyriuje – JK gydytojas vienu metu gydo net daugiau pacientų nei Lietuvoje. Jei Lietuvoje būtų griežtai laikomasi darbo normų, čia sistema net labiau orientuota į gydytoją nei Anglijoje. Ten nėra tokių aiškių normų, todėl ir tenka gydyti vienu metu gerokai daugiau pacientų. Britiška sistema toli gražu nėra ideali, nes perkrauta nuolatinio pacientų skaičiaus augimo, skirtingai nei Lietuvoje. Tačiau už tą įtampą darbe bent jau atlyginama pakankamai, tiek pinigine, tiek nepinigine išraiška. Turiu galvoje požiūrį visuomenėje, pasitikėjimą sprendimais, galimybę tobulėti.

Labai į akis krito kito personalo – slaugytojų – dalyvavimas procese. Jungtinėje Karalystėje slaugytojos pažengusios šviesmečiais – jos priima daugiau sprendimų, turi daugiau pareigų, atsakomybės, natūralu, ir didesnę algą gauna dėl to.

Visgi, bent jau mano specialybėje, pačiame gydymo procese didelių skirtumų nemačiau. Visas skirtumas – darbo organizavime ir požiūryje, valstybės politikoje pagaliau.

– Papasakokite apie gautą darbo pasiūlymą Lietuvoje. Minėjote, kad gavote pokyčiams reikalingų svertų. Nuo ko tai – individo galia keisti – priklauso – nuo vadovybės?

– Pas mus žmonės pamiršta apie pokytį, kurį jie gali atnešti, sukurti asmeniškai. Visi kalba tik apie sveikatos politiką, pristatinėja idėjas, kaip ir kokius įstatymus keisti. Visgi daugelio reikėtų paklausti – ką jūs asmeniškai padarėte, kad sistema būtų geresnė? Suprantu, kad tai ne visada įmanoma, tačiau neretai žmonės savo indėliui skiria per mažai laiko.

Dabar Lietuvoje dirbu jau penktus metus. Didžioji dalis idėjų, kurias atsinešiau, jau tapo realybe. Žinoma, reikia daug sienų pramušti, daug popierių prirašyti, siekiant įrodyti savo motyvus, tačiau turint ligoninės ir klinikos administracijos palaikymą – viskas įmanoma. Džiaugiuosi, kad Kauno klinikose mums tai pavyksta visai neblogai ir kai kurių skyrių darbą objektyviai galima prilyginti geriausiems užsienio gydymo įstaigų skyriams ir juose teikiamoms paslaugoms. Techninės galimybės didžiuosiuose centruose taip pat vienodėja. Aš dirbu Neurochirurgijos klinikoje, kuri tikrai išskirtinė Lietuvos ir Baltijos regiono kontekste. Turime gilias diagnostikos ir gydymo tradicijas, patirties ir jaunystės sėkmingą derinį kolektyve, turime puikias technines ir intelektines galimybes. Atliekama daug unikalių operacijų, naujų gydymo metodų intensyviojoje terapijoje, neuro-radiologijoje, tikiu mūsų lyderyste regione ir tuo, kad greitai nesiskirsime nuo Oksfordo ar Kembridžo ligoninių. Ne be reikalo klinika 2017 m. įtraukta į Europos retų ligų refencinį tinklą EuraCan. Gal skirsimės žmonių skaičiumi, dirbančių moksle, akademinėje srityje, skirsimės algomis, bet ne paslaugų kokybe ir pagalba pacientams.

Vienas žmogus su savo patirtimi gali labai daug, bet jam dar reikia suburti panašiai mąstančią komandą aplink save. Mes, pavyzdžiui, turime puikią komandą – jauni, pilni ryžto, idėjų gydytojai greitai perima vertingą patirtį iš vyresnių kolegų ir esame laimingi tuo, ką darome. Žinoma, visi norime oresnių sąlygų, kad nereikėtų dirbti per 2-3 darbus, tačiau pasiekimai darbe užtikrina laimę ir bent kol kas yra svarbesni už pinigus.

– Tai Anglija, priešingai nei mano daugelis, nėra jau tokia svajonių šalis?

– Jauniems gydytojams išvykti padirbėti užsienyje, įgauti kitokios praktikos, platesnio požiūrio – labai sveikintinas dalykas. Visiems reikia plėsti akiratį, kurtis naudingus ryšius, tačiau nesuabsoliutinkime ar negąsdinkime, kad esą tuoj visi išvažiuos. Tai yra kiekvieno asmeninis sprendimas. Nenoriu moralizuoti, bet išvykimas, emigracija tinka ne kiekvienam. Tikrai ne visiems ten žolė žalesnė ir ne visi ten prigis. O jei žmogus ir prigyja ten, tačiau išvyko tik dėl ekonominių rodiklių, ar tikrai jis ten bus laimingas? Galiausiai, ar tikrai šis žmogus prieš pirkdamas vienos krypties bilietą išbandė visas savo galimybes čia, Lietuvoje? Ar jis buvo pokyčiu savo šalyje?

Pažįstu daug gydytojų, kurie dirba Lietuvoje ir yra laimingi. Visi tikisi geresnių sąlygų, bet tam reikia dirbti ir patiems. Labai nedideliais žingsniais, bet sveikatos politika keičiasi. Keičiasi į gera.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

72 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

Naujausios žinios

Kauniečius pašiurpino vaizdas gatvėje: ieško mažamečio mamos

Papiktino dvigubi standartai: „prastesniuose“ mikrorajonuose - gerokai prastesnės ir sąlygos

Kauno rajone atidaryta nauja gamykla

Be intrigų: „Žalgiris“, įveikęs svečius iš Kėdainių, žengia į LKL pusfinalį

Studentai vėl suksis vėju: festivalį perkelia į netradicinę aplinką

Kaune pagerbtas „Poezijos pavasario“ laureatas poetas ir vertėjas A. Grybauskas

Geriausi F2 pilotai – jau Kaune: šeštadienį startuos vandens formulių čempionatas

Dalijasi skaitytojai: amerikietiško mokyklinio autobuso nuotykiai Kauno centre (video)

Kaune bręsta boikotas: „Žalgirio“ rungtynės su „Nevėžiu“ gali neįvykti

Kauno „Akropolyje“ prasidėjo „Jamam“ dienos – kviečia atvažiuoti nemokamai