Vienybės aikštėje sužydėjo Neužmirštuolių pieva ir įsiplieskė Laisvės laužai | Kas vyksta Kaune

Vienybės aikštėje sužydėjo Neužmirštuolių pieva ir įsiplieskė Laisvės laužai

R. Tenio nuotr.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje penktadienio pavakary keli šimtai kauniečių susmaigstė Neužmirštuoles ir sukūrė ištisą žiedų jūrą. Akcija „Neužmirštuolių pieva“, skirta pagerbti žuvusiuosius už Lietuvos laisvę, sukvietė įvairaus amžiaus žmones. Atėjusiesiems išdalinta 500 neužmirštuolių žiedų. Jau sutemus įkurti ir Laisvės laužai, degsiantys pernakt. 

Akcija ketverius metus vyko Vilniuje, o šįmet iškeliavo į kitus miestus, tarp jų ir Kauną. Susirinkusieji pirmiausiai pakviesti sugiedoti Lietuvos himną ir pagerbti žuvusius Laisvės gynėjus tylos minute. Būtent čia 1991 m. sausį buvo atsisveikinama su kauniečiu Titu Masiuliu, Sausio 13-osios auka, žuvusia prie Vilniaus televizijos bokšto, ginant LR laisvę ir nepriklausomybę.

Iš lemtingos nakties prisimena vienybę

Lietuvos kariuomenės viršila, lemtingą sausio 13-osios naktį buvęs prie parlamento Ernestas Kuckailis prisimena, kad Sausio 13-oji buvo pilna tragizmo.

„Prie parlamento atrodė ramu, žmonės vaikšto, dega laužai, vaišinama arbata. Prie vieno laužo dainuoja, prie kito su gitara sėdi – visur veiksmas. Labiausiai įstrigo vienybės jausmas – kai prasidėjo įvykiai prie televizijos bokšto buvo begalinis susitelkimas, visi susispaudę, žmogus prie žmogaus. Lemtingą dieną buvau emocijų perpildytas. Suvokiau, kad įvyko kažkas baisaus, tragiško: tankai pervažiavo žmones, kažką nušovė, daugybė sužeistųjų… Bėgant metams tą emociją pakeitė kitas jausmas – pergalės. Aplaistyta krauju pergalė dar tvaresnė, dar labiau vertiname laisvę, o kartu esame stipriai įpareigoti ginti Lietuvos laisvę toliau ir neleisti, kad panašios tragedijos pasikartotų. Po Sausio 13-osios buvo dar daugiau iššūkių: pučas Maskvoje, sovietinė kariuomenė dar liko Lietuvoje, teko draugiškai palydėti su mintimi, kad jos daugiau niekada čia nebebus. Tą stengiasi užtikrinti Lietuvos kariuomenė ir visi Lietuvos piliečiai”, – sakė E. Kuckailis.

Jis mena, kad lemtingą naktį su broliu atsiskyrė nuo tėvų, susitikti galimybės jokios, dar nebuvo mobiliųjų. Įvykiai keitė įvykius: sprogimai, šūvių garsai. „Prisimenu, kai V. Landsbergis pradėjo kalbėti: jei puls ginkluota jėga, bus aukų, bandė atkalbėti, kad vaikai pasitrauktų. Tačiau žmonės nesitraukė. Apie 4 val. nakties prie parlamento dingo elektra. Visi nuščiuvo, galvojo – dabar mūsų eilė. Bet paskui vėl atsirado, matyt techniniai gedimai. Ryte, kai sužinojom, kad į Šiaurės miestelį grįžinėja kariuomenė, viskas atlėgo: jau atlaikyta”, – prisiminimais dalinosi E. Kuckailis ir pridūrė, kad svarbu prisiminti istoriją, kad žinotume, kas esame. „Jei tauta neprisimins dėl ko kovojo seneliai, protėviai, greičiausiai, prarasime identitetą ir tą vietą užims kas nors kitas. Jei dabar vyktų Sausio 13-oji, esu įsitikinęs kad vėl Lietuvą gintų minios, jau naujoji karta”, – neabejojo Ernestas Kuckailis.

Ginti laisvę, o ne arbatą gerti

Tragiškai žuvusio Rimanto Juknevičiaus teta Aurelija Davidavičienė pasidalino įžvalgomis apie tragiškai žuvusį giminaitį: „Džiugu, kad mūsų laikų didvyriai nepamiršti. Rimantas nebuvo atsitiktinė auka, jis atvažiavo pas savo tetą Ritą į Vilnių ir su šeima sėdo gerti arbatos. Rimantas atsikėlė ir pasakė: „Aš atvažiavau ne arbatos gerti. Aš atvykau ginti Lietuvos!”. – Jis bėgo prie televizijos bokšto, buvo sužeistas į koją, ligoninėje mirė”, – pasakojo Sausio 13-osios aukos giminaitė.

Dalyvaus kol paeis

Renginyje sutiktos kaunietės tikino, dalyvavusios tuomet, paminėti ateina ir dabar. „Kai nepajėgsim-tada nebeeisim.”

Ona Tamošaitienė pasakojo lemtingais 1991 m. dirbusi ketaus liejyklos gamykloje, visą savaitę autobusas veždavo budėti į Vilnių. „Kas antrą dieną budėti vykdavome, buvome prie Seimo. Penktadienį prie televizijos bokšto kelis kartus jau sako: „Tankai atvažiuoja!” – Tada rankomis greit susikabinam ir laukiam”, – pasakojo įvykių dalyvė.

Birutė Baltrušaitienė 1991 m. budėjo Kaune. „Išgirdę sirenas kur kam greičiau – ten ir bėgom. Aš budėjau prie televizijos, S. Daukanto g., kiti vyko prie „Telekomo”, Sitkūnų.”

Kaunietis, 1991-ųjų sausį dar buvęs paauglys, budėjęs prie tuomečio „Telekomo” pastato Paulius Lukševičius prisiminė nuotaikas naktį, kai Kaune pradėjo kaukti sirenos: „Pradėjo gausti sirenos, visi pajudėjome link objektų. Kauniečiai savo misiją įvykdė gindami vietinę televiziją, vietinius objektus.”

Akcijos „Neužmirštuolių pieva“ Kaune iniciatorė Rasa Duobaitė-Bumbulienė įsitikinusi, kad naujoji karta privalo žinoti, kas vyko 1991 sausio 13 d. „Turime istoriją pažinti gyvai, o ne iš istorijos vadovėlių. Daugelis patys dalyvavome, kitiems tėvai, seneliai papasakoja. Tokiais renginiais svarbu įprasminti, kad tauta nežinanti savo praeities – negali kurti ir ateities. Žmonės paaukojo savo gyvybes, pagarba jiems”, – kalbėjo R. Duobaitė-Bumbulienė.

Įsigijęs neužmirštuolę paremi KASP

Oficialiąją dalį užbaigė solistės Andrijanos Filinaitės atliekama daina „Laisvė”. Vėliau Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus mokiniai iškilminga rikiuote paskelbė Laisvės laužų įžiebimą. Laužai simboliškai degs per visą naktį.

Pirkdami Neužmirštuolės žiedą „Lietuvos spaudos” ir „Narvessen” kioskuose, gyventojai remia Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP).

Sausios 13-osios renginius rasite čia.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA