Grimuotojos pravėrė duris į vietą, kur kuriama teatro magija ir saugomi šimtamečiai perukai | Kas vyksta Kaune

Grimuotojos pravėrė duris į vietą, kur kuriama teatro magija ir saugomi šimtamečiai perukai

R. Tenio nuotr.

Teatro magijos paviliota Alina Nėniūtė Nacionalinio Kauno dramos teatro grimo kambaryje karaliauja jau 43 m. Ši profesija turi mistikos atspalvį, mat kaip portalui „Kas vyksta Kaune” meistrė prasitarė, teatro grimo paslaptys perduodamos iš lūpų į lūpas – Lietuvoje šie specialistai neruošiami, o viskas, ką aktoriai pasipasakoja grimerinėje, ten ir pasilieka.

Dideles viltis A. Nėniūtė deda į jaunimą – šiuo metu teatro grimo paslapčių moko tris merginas, joms vieną dieną bus patikėta vieta, į kurią prieš spektaklį svetimą „veidą užsidėti” užsuka kiekvienas aktorius. Tarp meistrės mokinių – metus teatre besidarbuojanti Valdonė Vaičaitytė, jei sveikata leis – ji žada čia dirbti taip ilgai, kaip ir didžioji mokytoja.

Ilgametė Nacionalinio Kauno dramos teatro grimuotoja A. Nėniūtė./R. Tenio nuotr.

Sunkiausia pasendinti

Abi grimuotojos sutinka valandėlę šnektelti ir pakviečia į jaukų grimo kambarį, kur tylu ir dvelkia ramybe. Po poros valandų, apie 16 val. čia užvirs darbas: aktoriai atvyks, kurį pajauninti, kurį pasendinti, kuriam ūsus ar barzdą įkomponuoti, o kuriam peruką pritaikyti ar nosį pridėti. 18 val. spektaklis, tad iki tol viskas turi būti preciziškai atlikta.

Grimuotojos į darbą visada ateina bent 2 val. prieš spektaklį, jei premjera – dar bent valanda anksčiau. Jos turi savo mažą ritualą: anksčiau atvykusios išgeria arbatos, susikaupia, iš anksto pasiruošia konkretaus spektaklio darbo priemones, kad nereiktų per galvą verstis.

Prieš darant grimą, visada tariamasi su spektaklio dailininku, aptariamas makiažas, perukai. Jei vaidmuo charakteringas ir iš jauno veido reikia padaryti seną – teks rimtai paplušėti, nes toks virsmas sudėtingiausias, teks darbuotis bent 2 val. prie vieno veido ir dar peruką pritaikyti, pažilinti. Sunku ir pliku paversti, tokiu atveju ant galvos klijuojama silikoninė plikė. Aktoriai grimą nusiplaus per 5 minutes, tačiau grimuotojos to neima į galvą: svarbu, kad personažas deramai išbūtų 3-jų val. spektaklį, perukai neatsiklijuotų, o makiažas nepradėtų tekėti nuo veido.

Išeiginė grimuotojoms tik viena – pirmadienis, tad asmeninis gyvenimas, kaip atviravo, lieka antroje vietoje.

Teatro grimo kambaryje./R. Tenio nuotr.

Paviliojo teatro magija

„Profesija pati mane pasirinko”, – prisipažino Alina Nėniūtė. „Turėjau kaimynę Danutę Grigienę, kuri nuo įkūrimo teatre dirbo. Buvo situacija: po sunkios avarijos niekur negalėjau dirbti, tad ji pasiūlė ateiti į teatrą ir tapo mano mokytoja, nes nei viena mokykla teatro grimo Lietuvoje nemokė. Teatrą aš mylėjau nuo vaikystės, su močiute kiekvieną sekmadienį vaikščiodavome. Aišku, iš pradžių baimę jutau, juk artistai tuomet buvo dievai! Eidavai mieste, kur pamatydavai žygiuojant Rūtą Staliliūnaitę ar Viktorą Šinkariuką, atrodo – oj, net kvapą užgniaužia! Tokios žvaigždės!”, – emocingai pasakojo 43 metus teatre dirbanti grimuotoja. Ji atviravo, kad darbas patiko, tad ir metai nejučia greit prabėgo.

Teatro grimuotojos: V. Vaičaitytė ir A. Nėniūtė./R. Tenio nuotr.

Grimo paslapčių iš A. Nėniūtės metus besimokanti Valdonė Vaičaitytė tikino visada norėjusi dirbti teatre, o prieš tai išbandė jėgas ir grožio salonuose. „Teatre žmonės atsidavę kūrybai, tai specifinė, magiška vieta: grimai ryškūs ir efektingi, o ne saloniniai dailūs makiažai, scenai žmones tenka pakeisti ir neatpažįstamai”, – sakė įvaizdžio dizaino specialybę baigusi V. Vaičaitytė, prisiminusi, kad teatre pirmiausiai išmoko gaminti ūsus, dabar jau ir prie perukų gamybos prileidžiama, šukuosenas modeliuoja.

Nors kasdien pudruoja dešimtis veidų, pačios grimuotojos atviravo – beveik nesidažo. „Pasidažyti dar nieko, bet kai reikia valytis, pagalvoji: ech, kam tuomet išvis to makiažo?!”, – šypsodamasi klausė Alina Nėniūtė.

Prisilietė prie visų teatro žvaigždžių veidų

Aktorius, kuriuos teko grimuoti, A. Nėniūtė skaičiuoja tūkstančiais, tikslaus skaičiaus nebepamena, kaip ir spektaklių, o įsimintiniausi buvo du darbo etapai. „Kai atėjau dirbti į teatrą smagu buvo su režisieriumi Jonu Vaitkumi ir teatro dailininke Janina Malinauskaitė. Spektakliai įdomūs ir dailininkė labai gera. Kitas įsimintinas etapas su rež. Gintaru Varnu ir teatro kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi. Tekdavo iki išnaktų dirbti ir nuovargis milžiniškas, tačiau tai pati geriausia mokykla: iš nieko kažką pagamini, perkeiti veidus, sukuri kitas tautybes, iš jaunų paverti senais, uždedi žaizdas ir kt.”, – dėstė A. Nėniūtė.

Tenka ir keliasdešimt žmonių per kelias valandas nugrimuoti, tuomet jau visos keturios darbuotojos bėgte.

Prieš porą metų teatro senbuvei buvo sunkiausia, mat kas savaitę sekė premjeros: „Klaros santykiai”, „Vargšų opera”, „Solė ir močiutės” bei kt. „Tada jaučiau, kad pavargau, net naktimis nemiegodavau: juk išryt visiems skirtingus perukus pritaikyti, grimus daryti”, – mena A. Nėniūtė.

Pašnekovė atviravo, kad per 43 m. grimavo visus Kauno dramos teatro aktorius, žvaigždes, garbė buvo grimuoti Rūtą Staliliūnaitę, taip pat Algimantą Masiulį, Kęstutį Genį; teko ir rusų, japonų žvaigždes dažyti.

Jaukus teatro grimo kambarys, netrukus prisipildysiantis aktorių./R. Tenio nuotr.

Tenka pabūti ir nuodėmklausėmis, ir psichologėmis

Ilgametė grimo specialistė atviravo, kad grimo kambaryje tenka ir psichologinę pagalbą teikti, reikia ir paraminti, nuoširdžiai pasikalbėti. „Aktoriai pasiguodžia ar linksmo ką pasipasakoja, paslaptį pasako, stengiamės išklausyti, paguosti, tačiau viskas, kas pasakoma grimo kambaryje – jame ir pasilieka. Visus aktorius gerai pažįstame, spektaklius žinome”, – sakė A. Nėniūtė

V. Vaičaitytė pritarė: „Mes daugiausiai liečiamės prie aktorių, stengiamės išlaikyti pagarbą ir nuoširdžius santykius. Prisimenu, iš pradžių buvo visko: vos atėjus teatran į kėdę atsisėdo labai įnoringa aktorė. Išsigandau, tačiau užsimerkiau, mintyse pasakiau: „Bus kaip bus, turiu tik profesionaliai atlikti savo darbą.“ Gavosi puikiai! Beje, šiandien su ja glaudžiai bendraujame”, – dalinosi prisiminimais Valdonė.

Barzdos gamyba./R. Tenio nuotr.

Ne tik grimuoja, bet ir gamina ūsus, barzdas perukus

Apžvelgiame grimo kambarį, jame galybė pudros indelių, maskuoklių, šešėlių palečių, makiažo valymo priemonių, įvairiausių šepetukų, šukų smeigtukų ir kt. Kampe kaip talismanas stovi keliolikos metų senumo perukas iš spektaklio „Donja Rosita arba Gėlių kalba”.

Parodė kaip gaminama barzda: iš tikrų plaukų ant medinės galvos, kurią dar teatro pradžioje išdrožė stalius Vyšniauskas, prisegtas tiulis, ant jo tamburka tambūruojama, t.y. su vąšeliu segami plaukai, vėliau barzda dedama prie aktoriaus veido, apkerpama, modeliuojama, jei reikia – ir specialūs barzdų klijai panaudojami. Beje, barzdos vyrams gaminamos iš moterų plaukų, o patys plaukai šioms reikmėms atkeliauja iš kirpyklų.

Perukų kolekcija./R. Tenio nuotr.

Perukų kolekcijai – 8 spintos

Koridoriuje, prieš pat grimo kambarį, įrengtos 8 spintos, skirtos perukų kolekcijai, kabo jų čia šimtai. Galima rasti ir perukų dar nuo teatro pradžios, skaičiuojančių bene 100 metų, tiesa, jau nenaudojamų.

Vienoje spintoje sukrauti dabar vaidinamų spektaklių perukai; kitoje – epochiniai, trečioje – teminiai, o dar kitose – jau nebevaidinamų spektaklių perukai.

„Mūsų gaminti perukai metų metus tarnauja, kai susidėvi – atnaujiname, restauruojame, visus karts nuo karto iššukuojame, kad neatsirastų gyvūnų, nes visi iš natūralių plaukų. Geriausi bizono perukai, ilgiausiai laiko, bet dabar tokių jau nebeįmanoma gauti”, – pastebėjo A. Nėniūtė.

Garbanoja perukus su rusiškais „bigudi” – plaukų suktukais, o žmones su šiuolaikiniais plastikiniais, nors ir nelabai suka, geriausi – senoviniai metaliniai. Kad perukas išsilaikytų ant aktoriaus galvos 3 valandas trunkantį spektaklį, reikia jį specialiai prisegti. „Tenka pavargti”, – komentavo grimuotojos.

Grimo reikmenys./R. Tenio nuotr.

Pastebi ir gatvės kliurkas

Ilgametė grimuotojos atvirauja, kad įgudusi akis pastebi kas blogai atlikta serialuose, Holivudo filmuose – būna matyti, kad perukas priklijuotas ar ūsai nenatūraliai styro. „Tai profesinė liga, negali nepastebėti”, – atviravo Alina Nėniūtė ir pridūrė: „Gatvėje irgi merginų klaidos matyti – vaikšto kasdien su grimais, o ne makiažu, taip save sendindamos; kitos dieną pasirodo su vakariniu makiažu. Tačiau gražiausia – subtilus makiažas, jaunystė, natūralus grožis. Bet čia kiekvieno pasirinkimas, nepaaiškinsi, kad ne laiku ir ne vietoje.”

Iš gatvės ji ir mokosi: kai reikėjo „Hamletui“ barzdas daryti – ėjo, stebėjo vyrų barzdas gatvėje, taip pat per televiziją, internete, kai seniau tekdavo ieškoti knygų bibliotekoje ar epochiniuose žurnaluose.

Grimo kambaryje pastebime dviejų rūšių lempas: kaitrios geltonos skirtos grimui, o kitoje pusėje – baltos, prie jų nedažo, nes iškreiptų spalvas scenoje, čia tik šukuoja.

Kiek dar metų dirbs?

Galiausiai grimuotojų pasiteiraujame, kiek planuoja dirbti šį kūrybinį darbą. Alina Nėniūtė atvira: „Kiek sveikata leis ir kai besimokančios merginos išmoks, tada galėsiu ramiai išeiti iš teatro. Nugrimavau visus, kuriuos norėjau – svajonės išsipildė. Nors bus ir keista, teatras tapo antrais namais, tai gyvenimo būdas, tačiau viskam yra pradžia ir pabaiga”, – teigė Dramos teatre 43 m. grimuotoja dirbanti A. Nėniūtė.

Jos mokinė V. Vaičaitytė neabejoja, liks čia ilgam: „Labai stipriai pamilau darbą teatre, jaučiu palaimą. Bus kaip Dievas duos, bet esu nusiteikusi dirbti ilgai. Svajoju pakeliauti po pasaulį su spektakliais, pažinti kitus teatrus, meistrus, mokytis iš užsienio. Esu maksimalistė, noriu tobulėti ir būti viena iš geriausių”, – neslėpė grimo dailininkė Valdonė Vaičaitytė.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA