Kaip tarpukariu atrodė Kauno inteligentai ponai ir ponios? Apie jų aprangą, gyvenimo būdą, lietuviškų tradicijų puoselėjimą XX a. pirmojoje pusėje kalbamės su kostiumo istorijos eksperte, dizainere Lija Janauskiene.
Tarpukario Kaunas
Iki tapdamas sostine, Kaunas priminė provinciją: nebuvo šaligatvių, kanalizacijos, populiarus transportas iki 1929 m. buvo arklių traukiamos konkės. Miestas europėjo palaipsniui: iš užsienio atvyko drabužių mados, etiketo taisyklės, elgesio normos, populiarėjo elito vakarėliai, kuriuose galiojo nerašyta taisyklė – damoms apsirengti tą pačią suknelę galima tik vieną kartą. Keitėsi centro vaizdas: pastatyta daugybė modernizmo architektūros perlų: Vytauto Didžiojo karo ir bei Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Filharmonija, Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Karininkų ramovė, Centrinis paštas, Pieno centro rūmai ir kt.
Vietų, kur pasipuošti buvo pakankamai: 1939 m. Kaune veikė 60 restoranų, 30 alaus barų ir dar keliolika kavinių. Populiariausi tarpukario restoranai: „Versalis“, prabangusis „Metropolis“, „Rambynas“, „Central“, bohema pamėgo „Konrado kavinę“.
Kaune, Laisvės al. 58, dar 1919 m. balandžio mėn. atidarytas pirmas kino teatras „Palas“ (db. Laisvės al. 82). Iš viso iki 1939 m. Kaune veikė apie 17 kino teatrų.
Kaunas tarpukariu vadintas mažuoju Paryžiumi, mat čia galėjai sutikti daugybę išsipuošusių damų ir elegantiškų ponų, netrūko pasilinksminimo vietų, žavėjo modernizmo architektūra.
Išsiskyrė du aprangos periodai: XX a. 3 deš. nešioti atviresni drabužiai: kelius vos dengiantis sijonas, išryškintas liemuo, atidengiamas kaklas, plaukai nutrumpinami.
XX a. 4 deš. demonstruotas moteriškumas: gėlėmis puoštos skrybėlaitės, ilgesni plaukai, suveržiamas liemuo. Šiuo metu Kaune kūrėsi daug grožio salonų, moterims jose darytas makiažas, manikiūras, raitytos garbanos su dabar sunkiai prisimenama aparatūra: kelis kg sveriančiais švininiais „bigudukais“
Vyrai apsirūpino stiliaus detale lazdele, kostiumu, o vilkėti karinę aprangą buvo prestižas. Į pokylius vyrai rengdavosi frakus, smokingus, ant galvos užsidėdavo cilindrą, o ant rankų užsimaudavo baltas pirštines, kad šokant damos nugaros savo prakaitu nesuteptų.
Paryžiaus ir Holivudo dvelksmas Kaune
Aprangos ekspertė L. Janauskienė tarpukarį (1918-1940 m.) pagal mados tendencijas suskaidė į dvi dalis: pirmame LR Nepriklausomybės dešimtmetyje kūrėsi pati valstybė, jos tradicijos, papročiai, ieškota šalies tapatybės, tad ir tautiškumas buvo akcentuojamas. Antrame periode į šalį atėjo Europos ir net Šiaurės Amerikos mados – Prancūzijos, Vokietijos ir net tolimosios JAV, prieš šias madas, beje, buvo kovojama. Tuo metu Anglijoje vyravusios kuklesnės mados prie širdies buvo tradicijas puoselėjusiai Lietuvos visuomenei.
„Tarpukariu itin domėtasi Paryžiumi, Holivudu, nes Kaune veikė daugybė kino teatrų, juose rodyti Holivudo produkcijos filmai buvo puikus šaltinis sužinoti, kaip rengiasi už jūrų marių”, – teigė L. Janauskienė.
Užsienio mados Kauną pasiekdavo ir iš užsienio žurnalų, buvo net platintojas, kuris užsiėmė užsienio žurnalų atvežimu į Lietuvą. Leistas ir lietuviškų madų žurnalas, labiau skirtas siuvėjams: „Mados – siuvėjų menas”; taip pat laikraščiai moterims: „Moteris ir pasaulis”; „Moteris”. Žurnalų buvo ir vokiškų, prancūziškų, angliškų, juos diplomatų žmonos parsiveždavo iš tarptautinių parodų.
Į pirmąsias gretas išsiveržia tautinis kostiumas
Pašnekovė pastebi, kad nuo 1930 m. labai jaučiama tautiškumo kryptis, susidomėta liaudies tautiniu kostiumu. Į jį žiūrėta laisviau, ne itin detaliai rekonstruotas jis iškeliamas kaip vertybė, savo šaknų puoselėjimas. Tautinis kostiumas įsiveržia ne tik į švenčių aprangos kodą, bet juo puošiamasi ir per vestuves, žiemos balių sezono metu, tautinių švenčių metu, tarkim per Vasario 16-ąją.
Tautiškumo sąjūdis buvo, lyg atsvara europietiškoms madoms. „Katalikiškam visuomenės sluoksniui holivudiškos ir europietiškos mados labai nepatiko, nes buvo per atviros – daug nuogo kūno. 1922-1930 m. populiarus berniukiškas įvaizdis, lietuvaitės nusikirpo ilgas kasas. Dalis visuomenės sutiko šias tendencijas priešiškai ir dar labiau įsikibo į tautiškumą”, – sakė pašnekovė.
Pamėgo uniformas
Anot L. Janauskienės, labiau tautinius drabužius mėgo moterys, o vyro spintoje ryškėjo uniformos tendencija: visuomenė uniformizavosi, daugybė tarnybų turėjo uniformas: geležinkeliečiai, paštas, kariuomenė, šauliai; mokyklos, gimnazijos. Beje, karininkai su uniforma ne tik į iškilmes keliaudavo, bet ir dar ir tuokdavosi.
„Uniforma visuomenei patiko ir itin tiko tuometiniam A. Smetonos režimui. Kontrolė buvo naudinga valdžiai ir įpareigojo piliečius, nes buvo tam tikra kontrolės forma, mat tokie žmonės lengvai atpažįstami ir spaudoje buvo daug diskusijų, kad pagal uniformą pamatė netinkamą elgesį, diskutuojama, kad uniforma netinkamai pasiūta ar dėvima. Tai varžė, kontroliavo, ragino pasitempti valstybės darbuotojus”, – komentavo L. Janauskienė.
Perimant užsienio madas, pasitaikydavo kuriozų
Pašnekovė su šypsena prisiminė ir linksmus nutikimus, perimant užsienio mados tendencijas.
„Moterys kopijavo Holivudo žvaigždes, tarkim, iš Gretos Garbo perėmė plaukų garbanojimo stilių, ryškias lūpas. Kaune buvo visažistų, kitų grožio meistrų, kurie padėdavo pasipuošti, o štai provincijose pasitaikydavo ir kurioziškų situacijų: būdavo moteris itin ryškiai išsidažiusi, su aukštakulniais ir trumpu sijonu keliauja į bažnyčią. Atrodo juokingai ir karikatūriškai”, – pasakojo L. Janauskienė.
Moteriai apsirengti kelnes – drąsus žingsnis
Europoje tarpukariu suintensyvėjo sportas, todėl kūrėsi daug naujų drabužių, aktyvėjo kelnių dėvėjimas. „Kelnes moterys avėjo ir anksčiau, o po karo Lietuvoje jos tapo dar populiaresnės. Tai pakankamai drąsus drabužis, labiau siejamas su sportu, intensyvia veikla, o ne miesto damoms”, – pastebėjo ekspertė.
Aukštuomenė rodė pavyzdį
Puošniausios ponios buvo teatrų aktorės, taip pat prezidento žmona Sofija Smetonienė, politikos veikėja Jadvyga Tūbelienė. „Moterys išlaisvėjo, nes Lietuva viena iš pirmųjų suteikė moterims balsavimo teisę, šalia vyrų ir moterų intelektualinis indėlis nemenkas: atsiranda profesorių, dėstytojų, pvz.:, Halina Jakštytė Jacinienė mados istorikė, šaulės rašė straipsnius, visuomeninėje veikloje aktyviai dalyvavo”, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Buvo griežtas etiketas, pvz.:, be pėdkelnių į restoraną Palangoje neįleidžia arba balių sezonu vyras privalo dėvėti baltas pirštines, kad neliestų moters nugaros prakaituota ranka, kas tinka ryte-netinka vakare.
Art deco mieste Kaune „Metropoly” vienokia publika rinkdavosi, „Versalyje” kitokia, bohema – „Konrado” kavinėje.
Nuo Kalėdų iki Užgavėnių – balių sezonas
Kaunui tapus laikinąja sostine, sugrįžo lietuviai iš Rusijos, Vakarų Europos, visas elitas tiek kūrybinis, tiek politikai, čia virė intensyviausias gyvenimas. Nuo Kalėdų iki Užgavėnių vyko pagrindinis pokylių sezonas, kur antrą kartą su ta pačia suknele nenorėta pasirodyti.
Pastačius Karininkų ramovę su didžiausia sale, visi didieji metų pokyliai persikėlė tenai, tarkim Spaudos balius vienas gausiausiai lankomų; „Versalyje“ ir „Metropolyje“ vyko kalėdiniai, naujametiniai kaukių baliai. Judesio, kur pasirodyti buvo daug.
Anot ekspertės, vyrams kelių kostiumų, frakų sezonui užtekdavo, o moterims reikėjo vis naujos suknelės pokyliui, dar svarbu šukuosena, makiažas, kvepalai, bateliai, šilkinės kojinės, manikiūras, mašiną užsisakyti. Vyrui apsirengti kainuodavo apie 600 lt. (smokingas, frakas, marškiniai, lakiniai batai, cilindras, drabužių lyginimas), o moteriai apie 500 lt. Palyginimui – tarnautojas vidutiniškai uždirbdavo 250 lt./mėn.
Suknias ponios siūdinosi Kaune ar vežėsi iš užsienio, pvz.; veikė populiarus ponios Elenos Trejienės madų salonas, kur ji atsiveždavo suknių iš užsienio. Mieste veikė labai daug siuvyklų, bet jos labiau aktualios buvo vyrų aprangai, ypač valdininkų, nes marškinių, kostiumų produkcijos nebuvo, viską tekdavo siūtis. Aplink Seimą gausiausia siuvyklų, toliau jos kūrėsi visoje Laisvės alėjoje.
Pašnekovė pažymėjo lenkų diplomatą, atsiminimuose rašantį, kad atvykęs į Kauną 1939 m. susidarė pirmą įspūdį, jog Kauno inteligentai prilygsta pasaulio. Rašė, kad moterys labai gražios, pasipuošusios, pasitempusios, yra į ką akis paganyti.
Tai penkioliktas straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
