Socialinis globėjas A. Linartas: įveikęs vėžį suvokiau – turiu būtinai dar kažką prasmingo gyvenime nuveikti | Kas vyksta Kaune

Socialinis globėjas A. Linartas: įveikęs vėžį suvokiau – turiu būtinai dar kažką prasmingo gyvenime nuveikti

R. Tenio nuotr.

Ši istorija išties neeilinė. Portalas „Kas vyksta Kaune” kalbina 59 m. socialinį globėją Arvydą Linartą, kuris 50-ties išėjo iš darbo, atsisakė kitų veiklų ir pradėjo keliauti po pasaulį bei mėgautis gyvenimu, tačiau vieną dieną sužinojo pritrenkiančią diagnozę – antros stadijos vėžys.

Išsikapstęs iš ligos gniaužtų davė sau pažadą: „Privalau gyvenime nuveikti dar ką nors prasmingo!”. Galimybė netruko ateiti, vyras sužinojo apie Kaune populiarinamą socialinės globos iniciatyvą, netrukus perėjo atranką, baigė kursus ir vasaros vidury tapo laikinu 2,5 m. berniuko globėju. Po metų, pagal įstatymą, jų keliai išsiskirs, tačiau dabar ne apie tai, domimės, kuo gyvena kilnų gyvenimo iššūkį priėmęs vyras.

Pokalbio metu jis ne kartą prasitarė, kad nori išlikti kuklus ir vengia liaupsių, kalba dėl to, kad įkvėptų kitus ir paragintų visuomenę darkart atsigręžti į nelaimingus, beglobius, probleminėse šeimose augančius vaikus, kuriems šiandien reikia pagalbos, didžiausia jų – galimybė gyventi mylinčioje šeimoje.

Socialinis globėjas A. Linartas./R. Tenio nuotr.

Liga paskatino imtis kilnios veiklos

Arvydas visą gyvenimą dirbo muzikos verslo srityje, televizijose, radijo stotyse. Sulaukęs 50 m. ir paskatintas 2008-ųjų ekonominės krizės, nusprendė pasitraukti iš aktyvių darbų ir gyventi savo džiaugsmui. Praėjus 8 metams jį užklupo sunki liga – II stadijos vėžys. Laukė 2 operacijos, spinduliavimas, pusės metų chemoterapija. „Tada galvoji, o kas toliau? Rizika, kad liga sugrįš apie 40 proc., bet dar turi laiko ir pagyventi. Suvokiau, kad neužtenka gyventi tik sau, dėl žmonos, sūnų ar anūkių, pasiryžau imtis, ko labiausiai noriu – kam nors padėti”, – pasakojo A. Linartas.

Išgirdęs apie savivaldybės populiarinamą socialinio globėjo darbą ir išsiaiškinęs, kad juo gali tapti asmenys iki 65 m., vyras kreipėsi į socialinius globėjus ruošiantį vaikų gerovės centrą „Pastogė”, praėjo atranką, baigė kursus ir liepos 19 d., po 5 mėn. pasiruošimo, į šeimą parsivedė pustrečių berniuką.

„Jaučiuosi kaip jaunas tėtis ir mama viename, naktį keliuosi, nes sukliko, išgyvenu jei sirguliuoja, rūpinuosi. Šie 4 mėnesiai prabėgo akimirksniu, tai itin prasmingas ir laimingas gyvenimo tarpsnis”, – atviravo A. Linartas.

Vyras jau buvo užauginęs du sūnus (38 m., 27 m.), turi dvi 7 ir 6 metų anūkes, o kitąmet pavasarį sulauks ir anūko. Žmona Marija aktyviai dirba, tad A. Linartas globotinį 24/7 daugiausiai prižiūri vienas. Dukart per savaitę vaikas keliauja į pasimatymus su biologine mama.

Vaikų piešiniai./Asociatyvi R. Tenio nuotr.

Gyvas sidabras

Kaip mena Arvydas, atsiradus naujam šeimos nariui, iššūkiai prasidėjo pačią pirmą dieną – vaikas dar nekalbėjo, turi raidos sutrikimų, tad kaip susikalbėti? Be to yra labai judrus, kaip sako pašnekovas, gyvas sidabras. Tačiau, tai nesutrukdė, savo globėją vaikas priėmė jau pačią pirmą dieną, vos nukeliavus žaisti į stadioną. „Artimųjų tai nestebino, jie sakė: „Arvydas vaikus myli, patys jį pamatę apspinta, vaikai jaučia žmones”, – šypsodamasis kalbėjo A. Linartas.

Palaipsniui vaikas nurimo, pradėjo gyventi pagal režimą, koncentruotis, lavinti atmintį. Arvydas pastebėjo, kad seniau valgęs kas paduota, dabar berniukas tapo, kaip vyras sako, išrankus ponaitis: kopūstų sriubos nevalgys, tik burokėlių; obuolių nevalgys, o tik kriaušes ir pan. Iš pradžių jį autobusais vežiodavosi vežime, kad nesiautėtų, o dabar kelionės autobusais jiems vienos smagiausių, vaikas įdėmiai klauso Arvydo pasakojimų apie miestą, kultūringai elgiasi. „Džiugu, kad seniau jį mačiusieji, dabar nebepažįsta, vaikas persimainė, net gydytoja stebisi: „Nejau čia tas pats vaikas?!”. Su Marija pajuokaujame, kad sūnui tiek dėmesio neskirdavome, kiek duodame šiam berniukui. Tačiau laikas ribotas, o auklėti, padėti vystytis, formuoti pasaulėvaizdį, išklausyti  – norisi”, – atviravo A. Linartas.

Tiesa, Arvydas mano, kad socialinius globėjus vadinti tėčiu ir mama – ne itin geras pasirinkimas, nes vaikas dar labiau susipainioja, tad pirmą dieną susitarė, kad vaikas į jį kreiptųsi „dėde”, o į jo žmoną – „teta”. „Pats jį vadinu vardu, taip pat ziuze, zuikiu, klecku… Jis mano berniukas, geriausias vaikas. Tačiau, ne sūnus”, – aiškino Arvydas.

Vaikų žaidimų kambarys./Asociatyvi R. Tenio nuotr.

Didžiausia prasmė – ugdyti vaikus

Pašnekovas skeptikams vardija: „Imkit bet ką: verslą – užsidirbsi pirmą milijoną, pirmą dešimtį ir kas toliau? Pinigai nėra gyvenimo prasmė, milijonų nenusineši anapilin, viskas banalu. Arba kelionės: turėk, kiek nori pinigų, bet nespėsi į visas gražias, vertas dėmesio vietas nukeliauti. Materialūs dalykai tampa beprasmiški. Išėjęs iš darbo apie 8 metus važinėjau į visus geriausius pasaulio koncertus: nuo Madonos iki Stingo, pop, roko, džiazo atlikėjų. Bet, po 5 metų suvokiau, kad pačius geriausius jau pamačiau, tapo nebeįdomu. Tad, kas toliau?”, – sakė A. Linartas.

Būdamas su anūkėmis jis pasakojo suvokęs – vaikai yra laiko leidimo prasmingumas. „Be to pagalvojau, jei po ligos man liko gyventi kokie 4-5 m., tai reikia gyvenimo prasmės maksimumo. Globėjo vaidmenyje matau didelę prasmę, tai nėra lengva veikla, darbu to nepavadinčiau, tai misija”, – patirtimi dalinosi Arvydas.

Jis pasakojo, kad didžiausias įvertinimas jam – berniuko ištarti žodžiai: „Myliu dėdę!”. Atviravo, kad iš pradžių rankos drebėjo, o dabar aprengia taip greitai, kiek užtruktų surinkti „kalašnikovo” automatą – neprireikia minutės ir vaiką sukaišiotas, aprengtas ir gali keliauti.

Vaikai./Asociatyvi R. Tenio nuotr.

Paneigė stereotipus

Arvydas atviravo: globėjai neretai sulaukia kritikos iš biologinių tėvų, mat jiems atrodo, kad globėjai – pagrindiniai skriaudikai. „Šio berniuko mamai paprastai aiškinau: atvirkščiai, jums valstybė kaip tik dabar nusprendė padėti, tad šį laiką išnaudokite savo kursams, darbo, buto susiradimui. Aš esu laikinas jūsų berniuko auklius, tik ne jūs mane nusamdėte, o valstybė.”

Vyras paneigė ne vieną stereotipą, tarkim, kad soc. globėjais tampa tik jaunesnio amžiaus žmonės. „Pastogės” duomenimis, šiuo metu yra 23 socialinių globėjų šeimos, kuriose globojami 35 vaikai. Globėjais gali tapti 21-65 m. žmonės, pastebima, kad vyresnio amžiaus globėjais dažnai tampa vaiko giminaičiai. Beje, vyresnių globėjų Kaune yra ne vienas.

Kitas stereotipas, kad einama dirbti tik dėl pinigų. „Jei manote, kad eina užsidirbti iš to – mitas. Ši veikla reikalauja tiek jėgų ir kantrybės, kad to neįkainos jokie pasaulio pinigai”, – komentavo vyras.

A. Linartas laikinai ėmėsi globoti 2,5 m. berniuką./R. Tenio nuotr.

Rūpesčio Kaune stokoja daugybė vaikų

Pašnekovas atviras: „Globos laukiantys vaikai nėra tie gražūs lėliukai iš reklamų, dauguma jų iš probleminių šeimų, apleisti, sumušti, traumuoti, neprižiūrėti, augantys aplinkoje, kur vartojamas alkoholis, narkotikai… Kartais matai savo bejėgiškumą, bet negali ilgai tame užsibūti, turi visas jėgas sutelkti į pagalbą vaikui. Negali būti tik vaiko prižiūrėtojas, turi mylėti jį. Jei jo nemylėsi – jam nepadėsi”, – įsitikinęs A. Linartas.

Pašnekovas neabejoja, beglobiai vaikai – viena didžiausių visuomenės bėdų, reikia rodyti, kiek daug jų yra nelaimingų, gyvenančių pavojuje, kenčiančių nuo suaugusiųjų. „Jie auga čia pat, Kaune, kaimynystėje, tik kažkas dar nepaskundė, nepaskambino 112, jų dar nerado. Nebūkime abejingi!”, – ragino Arvydas.

Kaip aiškino Globos ir įvaikinimo tarnybos vedėja Jolanta Žuvelienė, „Pastogė” siekia suteikti apleistam vaikui laikiną prieglobstį globėjų šeimoje, padėti tikrajai vaiko šeimai išspręsti problemas, kad vaikas galėtų grįžti į namus arba surasti jam naują šeimą. Jos duomenimis, Kauno mieste į krizines situacijas patenka apie 300 vaikų per metus.

„Kai kuriems iš jų reikia trumpalaikės globos, kol tėvai su socialinių darbuotojų pagalba išspręs šeimos problemas, kiti vaikai patenka į socialinių globėjų šeimas, kuriose globojami iki 1 m. laiko. Daliai tikrųjų tėvų nepavyksta išspęsti šeimos problemų, todėl vaikams reikalinga nuolatinė globa nuolatinių globėjų šeimose”, – aiškino J. Žuvelienė.

Ji paminėjo, kad įvairios įstaigos, organizacijos siūlo paslaugas globėjų šeimai (tęstiniai mokymai, savipagalbos grupės, individualios konsultacijos, renginiai, psichologo pagalba), užimtumą vaikams.

Anot jos, daugumai „Pastogėje” gyvenančių vaikų reikalinga globa šeimoje, tačiau socialinių ir nuolatinių globėjų vis dar trūksta, ne visos šeimos ryžtasi globoti vyresnio amžiaus (daugiau kaip 10 m.) vaikus.

2017 m. buvo paruošta 25 socialinių globėjų šeimos, iki metų pabaigos bus paruoštos dar 5 socialinių bei 4 nuolatinių globėjų šeimos. Šiuo metu Kaune dirba 9 budinčių globėjų šeimos, kurios globoja 12 vaikų nuo gimimo iki 10 metų amžiaus.

Vaikų kambarys./Asociatyvi R. Tenio nuotr.

Po metų turės išsiskirti

Laikina globa skiriama ilgiausiai iki metų, kas tris mėnesius patikrinant biologinės šeimos padėtį ar nepagerėjo ir ar vaikas dar negali grįžti namo. „Kaip bus 2018 m. liepą, suėjus metams? Prisirišimas yra, bet žvelgiu filosofiškai, galiu palyginti su mirtimi: tarsi žinai, kad tavo žmogus mirs, tik tam turi pasiruošti katalikiškai, budistiškai ar dar kaip, turi su tuo susidoroti, jausmus reikės padėti į šoną… Bet nežinau, kokia katastrofa bus tam vaikui. Šis vaikas buvo labai apleistas, net nepradėtas auklėti, o dabar jis gavo viską neribotai: meilę, šilumą, rūpestį, saugumą, linksmybes, režimą. Tada vieną dieną atsibus ir nieko nebelikę. Nežinau kaip jis tai išgyvens…”, – emocingai kalbėjo Arvydas.

Laisvės alėja./Asociatyvi R. Tenio nuotr.

Įsivaikinimo klausimo A. Linartas nesvarsto, nors tokia galimybė ir galėtų būti, jei biologinei motinai atimtų motinystės teises. Tokiu atveju vaikui ieškoma nuolatinių globėjų, kurie jį užaugintų iki pilnametystės. Vyras atviras: kitąmet jam sueis 60 m., o kai globotiniui sukaktų 18 m. – Arvydui jau būtų 75 m. Jis nežino ir dėl savo sveikatos, nes 40 proc. tikimybė, kad piktųjų vėžio ląstelių liko. „Dėl to manau, kad aš netinku įsivaikinti. Jei vaiką mamai negrąžintu, linkiu, kad jis rastų gerus globėjus, kurie juo tinkamai pasirūpintų. Vaikas ypatingai gabus! Jei nori užauginti sveiką žmogų, kuris vėliau sukurs laimingą šeimą, tai reikia modelio, artimo biologinei šeimai. Globėjai į tai panašu”, – svarstė A. Linartas.

Gal išaugs antras Žydrūnas Savickas?

Nenorėjome užbaigti pokalbio liūdna nata, tad pabaigoje pasiteiravome: kuo linkėtų globotiniui tapti užaugus? „Šis berniukas nepaprastai kantrus, atkaklus, ištvermingas, ne pagal metus stambus, vadinu jį galiūnu Žydrūnu Savicku. Gal išaugs tokio sporto atstovas? Be to, jis labai myli mašinas ir traukinius, galiu palinkėti, kad turėtų savo automobilių firmą. Bet labiausiai linkiu, kad užaugtų laimingas žmogus ir sukurtų darnią, laimingą šeimą”, – pokalbį baigė socialinis globėjas Arvydas Linartas.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA