Pasiūlė idėją, leisiančią pakelti vidutinį atlyginimą iki 1440 eurų ir susigrąžinti emigrantus

Asociatyvi / Kaunas.lt nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Idėjos Lietuvai, leisiančios iki 2042 metų susigrąžinti daugiau nei pusę milijono tėvynainių ir padidinti gyventojų skaičių iki 3,7 milijonų, o iki 2020 metų vidutinį atlyginimą pakelti iki 1440 eurų.

Ekonomistas, iniciatyvos „Lemiamas šuolis“ iniciatorius Paulius Kunčinas rėžia drąsiai: tą tikrai įmanoma pasiekti ir jis gali paaiškinti kaip. Tam, kad tokie ambicingi užmojai būtų įgyvendinti ir netaptume išnykusia tauta, jis siūlo steigti Ateities turto fondą, leisiantį užtraukti daugybę Lietuvos žaizdų.

„Visomis prasmėmis nėra didesnės tragedijos, kai žmogus išvažiuoja ir negrįžta. Tai tas pats lyg jis išnyktų iš mūsų gyvenimo“, – įsitikinęs jis.

P. Kunčinas siūlo spręsti problemą nedelsiant, kad istorikams netektų spėlioti, dėl ko išnyko lietuvių tauta.

Emigravęs ir negrįžęs – lyg miręs

Ekonomistas įsitikinęs – Lietuva pasiruošusi staigiam šuoliui, turime visą reikalingą bazę proveržiui, tereikia visai nedaug.

„Problema dabar yra didžiulė, kad pabaigęs paskutinį kursą universitete esi priverstas galvoti – o ką aš dabar darysiu, ką veiksiu toliau. Turiu viską – gerą išsilavinimą, esu pakankamai sveikas, mano vertybės geros, turiu siekius, motyvaciją, bet ką su tuo veikti?

Nėra ilgosios sėkmės ir laimės vizijos, ateities kūrimo perspektyvų, strategijos, o žmogui labai svarbu matyti, kad jis yra teisingame kelyje, matyti tą projekciją prieš save – kalną, į kurį galbūt bus sunku įkopti, bet jis yra matomas“, – sako jis.

Kai kalno nesimato – emigracija vis spartėja. Tai yra itin skaudi žaizda, ekonomistui neduodanti ramybės.

„Bijau, kad istorikai klaus, kodėl sužlugo ši tauta, kas įvyko. Teko keliauti į Indijos miestus, į Palmyrą Sirijoje, gražūs miestai, kuriuose beveik neliko gyventojų. Klausimas – kas ten įvyko, ar išdžiuvo vanduo, ar buvo maras, karas, kažkokie dideli sukrėtimai. O Lietuvoje, kai gyventojų mažėjimo sparta yra kol kas stabili ir populiacija nuosekliai mažėja, nėra aiškaus atsakymo.

Svarbiausia – nebuvo tam priešnuodžio, nes visas elitas susitelkęs važiuoti su ES lėšų įsisavinimo traukiniu, kuris jau baigiasi. Jie apsimeta, kad važiuoja ta kryptimi, tačiau žmonės mato, kad stringa reformos, nėra didelių proveržių, tik keli blyksniai įkvepiantys, bet jie nesusitelkia į tvarų modelį“, – teigia jis.

Jis neslėpė, kad dabartinė situacija Lietuvoje jam primena kapituliaciją: „Faktas – žmonės kapituliuoja. Ko reikia padoriam pragyvenimui: buto, išmanaus telefono, nedidelės mašinytės, paatostogauti – tai yra poreikių krepšelis. Žmonės pasiskaičiuoja ir mato – neišeina. Kai kurie dar gal mano, kad tėvai kažkiek gali padėti, bet svarbiausia – nėra kilimo trajektorijos. Faktas – tai yra ekonominė emigracija, ir gimstamumu šios problemos neišspręsime, susitaikykime su tuo.“

P. Kunčinas sako, kad dėl šių priežasčių piliečiai neprojektuoja savo ilgalaikės laimės tėvynėje, o Lietuva ar konkrečiai Vilnius, kur suplūsta dauguma gyventojų iš regionų, tampa tik stotele, kurioje jie apsišildo kojas prieš emigraciją.

„Realiai mūsų švietimo sistema subsidijuoja būsimus emigrantus – tai lyg armija, ruošianti kareivius kitai armijai ir atiduodanti tuos kareivius už ačiū, be jokios grąžos. Ir, aišku, jiems emigravus, didėja krūvis likusiems – per pridėtinės vertės mokestį (PVM), kitus mokesčius, todėl valstybė neturi manevro laisvės, ji laikosi įsikibusi į centus“, – apgailestauja.

Viena svarbiausių paskatų emigruoti – didelės kainos, kurios nesustojamai kyla: „Tai labai svarbus veiksnys, nes jeigu anksčiau litais gaudavai 1000 eurų, tai būdavo 3500 litų, o kava kainuodavo litą. Bet dabar kas buvo litais – tapo eurais, o atlyginimai liko tokie patys, bent jau viešajame sektoriuje.

Liūdna, nes dauguma žmonių, kurie išvažiuoja, – laiko save patriotais, bet yra priversti save realizuoti kitur. Aš esu patriotas. Aš tik už tai, kad lietuviai išvažiuotų dirbti, mokytis kitur, kad pasaulis jiems būtų didelė jų galimybių aikštelė, bet svarbiausia, kad jie sugrįžtų, kad matytų savo namus čia, nes visomis prasmėmis nėra didesnės tragedijos, kai žmogus išvažiuoja ir negrįžta – tai tas pats lyg jis numirtų“, – piešia liūdna paveikslą.

„Sodros“ lubos – būtinos

Kol dauguma džiaugiasi sparčiu ekonomikos ir bendrojo vidaus produkto (BVP) augimu, P. Kunčinas teigia, kad jis vis dėlto yra nepakankamas, turėtų siekti bent 4 proc., o ne 2,3 proc., kad žmonės pradėtų matyti potencialą čia likti.

„Mūsų ekonomistai, bankininkai, politikai džiaugiasi, kad auga ekonomika, nėra krizės, bet tas 2,3 proc. ir yra krizė, tokio augimo neužtenka. Be to, gal 1 proc. augimo duoda ES lėšos, kitą procentą – didelis vartojimas, nes žmonės eina į parduotuves ir iš nevilties išleidžia daug pinigų. Tai netvarus augimas, tvarus augimas turėtų eiti iš eksporto, investicijų, naujų proveržių“, – tikina jis.

Labiausiai ekonomistui skauda žiūrint į tiesioginių užsienio investicijų santykį su BVP Lietuvoje ir kitose šalyse: „Kodėl Lietuva taip atsilieka? Nes Lietuvą apeina investicijos. Mes turėtume būti čia (pirštu rodo į Nyderlandus ir Airiją – DELFI), o jie – mūsų vietoje, nes jie pakankamai investicijų jau pritraukė.

Anot jo, pirma idėja, kuri būtina Lietuvai siekiant pritraukti aukštą pridėtinę vertę kuriančias darbo vietas – mažinti darbo mokesčius, konkrečiau – įvesti „Sodros“ lubas: „Aš jau esu tiek apie tai pritrimitavęs, kad jau daug kas sako, gal tu pereik prie kitų temų, arba galvoja, kad aš atstovauju stambų kapitalą. Bet ne, aš žiūriu per žmogišką prizmę.“

„Sodros“ lubos padėtų pritraukti investicijų srautus, būtų kuriamos aukštos kvalifikacijos darbo vietos, nes dabar užsienio investicijos nuteka į šalis, kur tokios lubos taikomos, o talentus samdytis yra pigiau. Kitos šalys, anot jo, jau seniai išsprendusios šį klausimą, tačiau Lietuvos poziciją šiuo klausimu jis apibūdino trumpai – gėda.

„Mes Lietuvoje dabar gauname užburtą ratą – žemos investicijos skatina socialinę įtampą šalyje, atlyginimai maži skatina emigraciją. Galime ginčytis dėl priežastingumo logikos, bet faktas, kad visa tai yra susiję“, – tvirtina jis.

Išeitis – Ateities turto fondo kūrimas

P. Kunčinas siūlo idėją, kaip ištrūkti iš to užburto rato ir pereiti į teigiamą grįžtamąjį ciklą.

„Mes turime suvokti, kad negalime pastatyti sienų, atimti iš žmonių pasų, žmones bausti, kad jie nebėgtų iš šalies. Turi kilti atlyginimai, biudžetinės pajamos, faktas, kad turime investuoti į sveikatą. 1440 eurų atlyginimas iki 2020 metų yra apsvarstyta ambicija ir tikrai, manau, kad tai įmanoma, galiu argumentuoti kaip“, – tikina ekonomistas.

Jo pasiūlymas – sukurti Lietuvos ateities turto fondą, kofinansuojantį strategiškai svarbius projektus, pasidalinant investicijų riziką.

Tačiau visų pirma Lietuva turėtų apsibrėžti sektorius, kurie turėtų būti prioritetiniai.

„Pirmiausia, turime atsakyti sau į klausimą, kuria kryptimi norime eiti, kokia šalimi norime būti. Yra vertybinės siekiamybės, pavyzdžiui, būti žalia, teisinga, skaidria šalimi, bet tai labiau emociniai dalykai. Rinkoje turime turėti kietuosius finansinius, komercinius, strateginius tikslus, padaryti analizę, kur Lietuvai būtų vadinamasis raudonasis vandenynas, kur plaukioja rykliai, visi kovoja, verda kraujas, o kur – daug gėlo, permatomo vandens, o tu plauki ramiai kaip didelis banginis.

Turime pasirinkti, kur galime laimėti, ką, tarkime, padarė Singapūras. Jie įsivertino, kad logistika bus jų pirmas sprendimas, nes šalis yra saloje, kur daug transporto srautų. Ir, noriu akcentuoti, – privaloma užtikrinti strategijos tęstinumą. Čia kaip dešimt Dievo įsakymų turi būti“, – sako jis.

Anot jo, tokios sritys galėtų būti – eksportuojanti pramonė, aukštosios technologijos, atsinaujinanti energetika, fintech.

„Mūsų žaliava yra protas, mes jį turime ir turime norą pirmauti, ambicijų. O kai yra matoma trajektorija – matoma, kur galima investuoti. Taigi grįžtame į pradžią, ką veikti, kai baigi mokyklą, studijas. Mes turime perimti iš amerikiečių norą sukurti „Lithuanian dream“ (liet. Lietuvišką svajonę). Jie baigia kokį Harvardą, gauna investicijų, taigi žmogui duodamas šansas proveržiui – eik, daryk, veik.

Tai jeigu Lietuva turi galimybę prasiveržti lazeriuose, duokime pinigų lazeriams, nutieskime tiltus, kad įmonės galėtų gaminti ne 10, bet 1000 lazerių ir trauktų talentus čia. Ir ne tik ta siekiamybė bus deklaruota, bet realiai prie jos ir pinigais prisėdėta, nes niekas labiau nemotyvuoja globalioje ekonomikoje kaip pinigai“, – įsitikinęs jis.

P. Kunčinas sako, kad Ateities fondas galėtų būti sukurtas išleidžiant ilgalaikes patriotines obligacijas be palūkanų mokesčių.

„Mano idėja, kad tai nieko nekainuotų iždui, kad Finansų ministerija dėl to nestresuotų, nes jie labai susirūpinę fiskaline drausme ir dėl to kartais nevertina strateginių galimybių, kadangi tokia jų užduotis, toks politinis mandatas.

Čia būtų visiškai naujas mandatas, kad šalia visų institucijų atsirastų dar viena institucija, besirūpinanti strateginiu investavimu, kuri iš savęs sutelktų resursus ir rizika dalintųsi su užsienio kapitalu“, – pasakoja jis.

Anot ekonomisto, investuojama būtų į ilgalaikėje strategijoje numatytas prioritetines sritis, o pats Ateities turto fonas investuotų į ne daugiau kaip 49 proc. įmonės akcijų.

„Man gali sakyti, kad šneku šneku ir tada klausti: „Bet, Pauliau, tai tu pats iš savo kišenės 2000 eurų padėk“. Ir tada tu pradedi mąstyti, jei padedi tuos 2000 eurų – tada tu tiki ta investicija, jei ne – tik tuščiažodžiauji. Pirmiausia, Ateities turto fondas turi remti savo pinigais, kad kiti matytų, jog pati valstybė labai rimtai žiūri į šitą investiciją, pasiruošusi rizikuoti savo pinigais. Mes turime LEZ’us, galime suteikti infrastruktūrą, bet svarbi žinutė, kad dar mes pasiruošę prisidėti ir pinigais.

Tai yra esmė. Kiekvieną savaitę pas mus atskristų žmonės domėtis tuo, nes Europoje tai pakankamai unikali strategija, kuri paskatintų investuoti“, – sako jis.

Grąža – visiems Lietuvos gyventojams

Ateities turto fondas turėtų būti orientuotas į ateitį, o strategija būtų ilgalaikė, mažiausiai 10–30 metų. Siekiamybė gauti grąžą galėtų būti jau po 5–7 metų. Fondo dividendai, P. Kunčino teigimu, turėtų būti skiriami socialinės įtampos mažinimui, pavyzdžiui, atlyginimų viešajame sektoriuje kėlimui ir pensijų didinimui. Siekiama metinė investicijų grąža – 6 proc.

„Grąža būtų skaičiuojama realiais procentais kaip banke, kuria būtina dalintis su žmonėmis. Ir aš noriu pabrėžti socialinį solidarumą, kad visa grąža šito fondo būtų nukreipta į sveikatą ir švietimą.

Grąža galėtų grįžti ir „Sodrai“, kad žmonės matytų, jog ji jiems sugrįžta, kad jie yra pelno gavėjai. Tada socialinė įtampa tikrai sumažėtų“, – mano jis.

P. Kunčinas pabrėžia, kad Ateities fondo idėja turėtų būti paremta nacionaline strategija, nors supranta, kad tai sudėtingas iššūkis: „Realiai prašau, kad prie vieno stalo susėstų pagrindiniai partijų lyderiai ir tarpusavyje sutartų, kur yra bendras vardiklis, kokia yra mūsų bendra Lietuvos nacionalinės strategijos vystymo vizija. Aš tikiu, kad mes ją turime tik viešai nekomunikuojame, nes esame papuolę į „socialinių lūkesčių“ formavimo spąstus – priversti dalinti, bet pamirštame, kad dar reikia sugalvoti kaip sukurti gerovę, kurią galima dalinti.“

Ekonomistas pasakoja, kad panašūs turto fondai yra įsteigti kitose pasaulio šalyse – Norvegijoje, Singapūre, Australijoje, valdantys šimtus milijardų turto.

Pavyzdžiui, Singapūro turto fondas „Temasek Holdings“ investuoja į akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą, Australijos „Australian Government Future Fund“ – naftą ir dujas, nekilnojamąjį turtą užsienyje.

„Norvegijos modelis įdomus, bet mums jį pritaikyti būtų sunku, nes jų įplaukos eina iš dujų ir naftos. Bet pats valdymo modelis, ką jie daro su lėšomis – yra labai įdomus, nes daug pridaryta klaidų, iš kurių galima mokytis, ką jie ne taip padarė.

Bet mums įdomesnis Singapūro modelis, nes jie viską pradėjo nuo nulio. Singapūro premjeras tada sakė, kad vieną dieną mes pasivysime Šri Lanką. Tačiau šiandien Singapūro BVP gyventojui sudaro apie 55 tūkst. dol., o Šri Lankos gal apie 3500 tūkst. dol.

Kai kas gali kritikuoti, kad jų modelis nedemokratiškas, bet jis iš tikrųjų yra meritokratiškas, o tai yra priešingybė nepotizmui, kada stumi žmones, kuriančius vertę. Nesvarbu, gal tau 19 metų, bet jei kuri vertę – būsi vadovas. Mano žinutė – pasimokyti iš jų, duoti galimybę talentams augti“, – tvirtai sako P. Kunčinas.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

51 KOMENTARAS
Komentuoti

Komentuoti

*

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

Naujausios žinios

Pokyčiai „Žalgirio“ ekipoje: atsisveikino su Dee Bostu.

Pradėtas paskutinis A. Mickevičiaus gatvės rekonstrukcijos etapas

Svarstoma plačiau naudoti biometrinius duomenis

Kauno rotušės aikštėje - greitai tirpstantys stebuklai

Vilijampolėje partrenktos mergaitės atsidūrė ligoninėje

Kauno valdžia nusitaikė į mokyklas: laukia daug permainų, kurios patiks ne visiems

2018-ųjų biudžetas: kiek gaus pensininkas, mokytojas, prezidentas

Suskaičiuota, kiek gyventojų šiemet paliko Lietuvą

Smurto atvejis Laisvės alėjoje: kaip reagavo aplinkiniai?

Kolegų sulaikytas kyšio reikalavęs muitininkas