Portalas „Kas vyksta Kaune” domisi Kauno, kaip sporto sostinės, legenda. Lankomės Senamiestyje įsikūrusiame Lietuvos sporto muziejuje, kur mūsų laukia direktorius Pranas Majauskas.
Šalia Lietuvos sporto muziejaus pastato (Muziejaus g. 7) čia pat (Muziejaus g. 9) įsikūrusios dar dvi salės: Jadvygos ir Jono Ramanauskų Lietuvos cirko istorijos bei Ringo džentelmeno Algirdo Šociko bokso ekspozicijos. Jas aplankysime kiek vėliau, o dabar žengiame į Sporto muziejaus erdves, kur apstu lietuvių sportininkų pergalių įvertinimų įvairiausiose srityse – nuo krepšinio iki kultūrizmo.
1991 m. duris atvėręs Lietuvos sporto muziejus sukaupė apie 30 tūkst. eksponatų, vienu metu lankytojams eksponuojamas tik 1 tūkst., likusieji savo eilės laukia saugykloje, kur sukrauta sportininkų varžybų prizai, apranga, nuotraukos, knygos, diplomai.
Lietuvos sporto pradžia – Vytauto parke
Muziejaus direktorius pasakoja, kad Vytauto parke, kur yra šokių paviljonas, už tvoros praeiviai gali matyti atmintiną akmenį, žymintį Lietuvos sporto pradžią.
„Dabar rekonstruoja stadioną, paskui halę sutvarkys, vėliau pastatys maniežą, Vytauto parku užsiims, tada būtent šitoje vietoje, kur buvo pirma sporto aikštelė, paminklą turės pastatyti, nes čia 1919 m. liepos 13 d. Lietuvos sporto sąjunga surengė pirmą pažintinę parodomąją sporto šventę, žaista: futbolas, lengvoji atletika, sunkioji atletika, tenisas. Tądien gimė Lietuvos sportas!”, – akcentavo P. Majauskas. Netrukus Kaune pradėjo kurtis įvairūs sporto klubai ir komandos.
1922 m. vasario 1 d. debiutavusio pirmojo šalies periodinio leidinio apie sportą „Lietuvos sportas” viršelyje cituojamas Platonas: „Užgrūdinkite savo jaunuolius prakaitui, šalčiams, vėjui, saulei ir tokiems atsitikimams, kurių jie turi nepaisyt. Atpratinkite juos nuo bet kurio lepumo apsirengime, valgyme, gėrime ir miegojime, pratinkite juos visko, nedarykite iš jų puošėklų (frantų), vėjavaikių, bet padarykite juos stiprius kūnu ir tvirtus dvasia jaunuolius.”
Pirmoje olimpiadoje sulūžo dviratis
Pirmą kartą olimpiadoje Nepriklausomos Lietuvos sportininkai dalyvavo 1924 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje, kur pasirodė 15 šalies atstovų: 13 futbolininkų ir 2 dviratininkai. Lietuvos futbolo rinktinė gegužės 25 d. nusileido Šveicarijos komandai, pralaimėjo rezultatu 0:9.
Futbolo rinktinėje žaidė Valerijonas Balčiūnas, Stasys Janušauskas-Janušas, Jurgis Hardingsonas, Stasys Razma, Vincas Bartuška, Leonas Juozapaitis, Edvardas Mikučiauskas, Stasys Sabaliauskas, Stepas Garbačiauskas, Hansas Gecas, Juozas Žebrauskas, atsargoje žaidė Vladas Byla, Juozas Žukauskas.
Teigiama, kad dėl lėšų, laiko ir bendros organizacijos trūkumo, komandos sudėtis paaiškėjo tik prieš pat išvykstant.
Futbolininkai stokojo oficialių išvykimo dokumentų važiuoti į Paryžių, reikiamų uniformų, mokymo bei praktikos. Traukiniu iš Kauno į Paryžių vyrai keliavo apie 40 valandų.
Dviratininkai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas dalyvavo atskirose laiko lenktynėse 188 km ilgio trasoje, tačiau jos nepabaigė: A. Vilpišauskas susižeidė ir pasitraukė, o I. Anolikas – dingo. „Jam sulūžo dviratis, grįžo jis iš laukų į Paryžių tik po vidurnakčio, traukiniu. Paaiškėjo, kad akmenys vidurlauky pradūrė dviračio padangą, vietinis ūkininkas nupirko nelaimėliui bilietą į sostinę, taip ir parsirado. Beje, ir į startą dviratininkai stojo pavargę bei alkani, nes visus pinigus skyrė dviračių remontui. Tuomet Vyriausybė Lietuvos sportininkų delegacijai skyrė vos 12 tūkstančių litų – pasakojo P. Majauskas.
Krepšinis Lietuvoje prasidėjo nuo – moterų
P. Majauskas pasakodamas apie Lietuvos krepšinio istoriją dalį skaitytojų gali nustebinti, mat primena kad Lietuvoje krepšinį pirmosios pradėjo žaisti moterys, o ne vyrai, kurie viešojoje erdvėje šiuo metu susižėrę didžiausią dėmesį. Nuo ko viskas prasidėjo?
„1920 m. Lietuvoje vyko draugiškos futbolo rungtynės su latviais, jie lydėdami lietuvaites namo išsipasakojo, kad turi naują sporto šaką – basketbolą. Elena Kubiliūnaitė paprašė, kad jie atsiųstų taisykles, gavusi jas ji išvertė į lietuvių kalbą ir paruošusi visą tekstą, norėjo atspausdinti ir paskleisti Lietuvoje. Tačiau, kai kad ji rašo savo prisiminimuose, spaustuvės tuomet nepriėmė iš moterų tokių dalykų tuomet paprašė ji savo kolegos vyro, taip žinia apie basketbolą- krepšinį buvo paskleista plačiai”, – pasakojo P. Majauskas.
1921 metais merginos pačios suorganizavo aikštelę Vytauto parke tarp ąžuolų ir pradėjo žaisti krepšinį. 1922 m. rudenį vyko pirmos Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės. Krepšinį tų pačių metų balandžio 23 d. išbandė ir vaikinai: Kauno rinktinė susitiko su Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos komanda, pastaroji laimėjo rezultatu 8:6.
Šalies vyrų krepšinio čempionatas įvyko 1924 m. Įdomu, kad krepšinis iš pradžių vadintas basketbolu, krepšiasvydžiu.
Sėkminga pradžia: vyrai Europos čempionai, moterys – vicečempionės
1935 m. Kaune vykusio pirmojo Pasaulinio lietuvių kongreso metu, užsienio lietuviai krepšinio specialistai B. Budrikas, J. Knašas, Feliksas Kriaučiūnas, Konstantinas Savickas pamatė kaip lietuviai talentingai žaidžia krepšinį.
Šventę atidarė Lietuvos himnas, miestą puošė tautinės vėliavos, renginį globojo prezidentas Antanas Smetona, apsilankymu pagerbė buvę prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius. Minėtas kongresas buvo skirtas pakelti lietuvių dvasiai – nuspręsta 1938 m. Kaune surengti pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą.
1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Rygoje tapo Europos čempionais, beje, paruoštais Kaune. Pasakojama, kad F. Kriaučiūnas ir K. Savickas pradžioje rinktinėje paliko tik 1 žaidėją, sakė, kitus reikia surasti, pradėjo važinėti po Lietuvos mokyklas, ieškoti, netrukus subūrė stiprią komandą, tapusią Europos čempionais.
Moterų krepšinio rinktinė pasiekimais nudžiugino 1938 m., kai pirmąkart vykusiame Europos moterų krepšinio čempionate, Romoje, laimėjo antrąją vietą (vyr. treneris F. Kriaučiūnas).
Iš pradžių Kaune veikė tik vieną sporto salė, ji buvo įsikūrusi Kūno kultūros rūmuose, tad siekiant 1939 m. Kaune surengti Europos krepšinio čempionatą, mieste teko pastatyti Sporto halę – vieną didžiausių krepšinio sporto arenų Europoje. Namuose krepšininkai laimėjo 1 vietą, antrą kartą tapo Europos čempionais ir galutinai išgarsino Lietuvą kaip krepšinio šalį.
Lietuvos sporto muziejuje P. Majauskas parodo į aukščiausią klubinių krepšinio komandų laimėjimą pasaulyje – 1986 m. laimėtą Tarpžemyninę Viljamo Džonso taurę. „Žalgiris“ pergalę prieš Buenos Airių klubą „Ferro Carril Oeste“ išplėšė rezultatu: 84:78.
P. Majausko pasiteiraujame, kodėl krepšinis yra populiariausia sporto šaka Lietuvoje, jo atsakymas paprastas:
„Ši sporto šaka nesudėtinga: atėjau, paėmiau kamuolį į rankas, pamušiau į grindis ir įmečiau. Lengva, visiems prieinama, žaidimas universalus”, – juokaudamas dėstė pašnekovas ir ragino nepamiršti ir kitų sporto šakų, kurios, jo manymu, neretai nepelnytai lietuvių užmirštos.
Prizais nuklotos ne tik krepšinio lentynos
Muziejuje akimis keliaujame pro ištisas prizų lentynas, jose galybė apdovanojimų iš įvairių sporto šakų: fechtavimas, irklavimas, boksas, šachmatai, stalo tenisas, ieties metimas, kanojos, rankinis, kultūrizmas…
P. Majausko duomenimis, Pasaulio, Europos, olimpinių žaidynių čempionų prizininkų 1937-2012 m. Lietuvoje buvo apie 4 tūkst. „Mūsų mažai šaliai – tai išties daug”, – pastebėjo pašnekovas.
„Štai, pati gražiausia moteris pasaulyje – kultūristė Natalija Murnikovienė, Lietuvos, Europos ir pasaulio čempionė. Dabar jau matėte gražiausią pasaulio moterį”, – šypsodamasis kalbėjo muziejaus direktorius.
Garbingoje vietoje stovi Birutės Zalagaitytės-Kalėdienės ietis, gaminta iš beržo medienos. Tarybų sąjungos čempionate Tbilisyje 1959 m. ji pagerino pasaulio rekordą, numetė ją 57,49 m.
Nematantis sunkiaatletis Jonas Burakovas 1973 m. nuo krūtinės pakėlė 200 kg, tačiau tinkamai pagerbtas nebuvo. „Kadangi Tarybų sąjunga neįgaliųjų neviešino, taip ir liko nežinomas”, – atskleidė pašnekovas, besdamas į sportininko prizą – gintarinę štangą.
Tarp garbių sportininkų ir Vladas Vitkauskas – pirmas Lietuvos alpinistas įkopęs į aukščiausias pasaulio žemynų viršūnes, tarp jų ir Everestą dar 1993 m. Muziejuje ir kitų garsių sportininkų prizai: krepšininkų Arvydo Sabonio, Modesto Paulausko, disko metiko Virgilijaus Aleknos bei kt.
„Kaunas nuo 1976 m. iki 1990 m. neturėjo sau lygių, mes 1980 m. Maskvos olimpiados metais, apdovanoti krištoline taure kaip sporto miestas, neturintis sau lygių tarybų sąjungoje, tarp panašaus dydžio miestų iki 1 mln. gyventojų.”, – pažymėjo P. Majauskas.
Istorinė diena – olimpiadoje suskambėjo Lietuvos himnas
Lietuvos Respublikos istorijoje pirmas aukso medalis olimpiadoje iškovotas 1992 m. Barselonoje, XXV Vasaros olimpinėse žaidynėse, ir tai buvo ne krepšinis, o disko metimo rungtis. Lengvaatletis Romas Ubartas diską nusviedė 65,12 m ir tapo olimpiados laimėtoju.
1992 m. rugpjūčio 5 d. olimpiniame Barselonos stadione ant Manjocos kalno pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje iškelta Lietuvos vėliava ir suskambo Lietuvos himnas. Tą dieną galima laikyti istorine.
Sėkminga ši olimpiada buvo ir krepšininkams – pirmą kartą olimpiadoje dalyvavusi Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė užėmė trečią vietą ir pelnė bronzos medalius, rezultatu 82:78 nurungusi jungtinę Nepriklausomų valstybių sandraugos krepšinio rinktinę.
Duoklė V. Adamkui
Ypatingą vietą užima muziejuje vitrina sportininkui Valdui Adamkui, vėliau tapusiam prezidentu. „Kai 1948 m. Londone vyko olimpinės žaidynės, Lietuvos sportininkų atskirai neleido dalyvauti, nes buvome okupuoti, tada okupuotų šalių sportininkai sutarė surengti Pavergtųjų Europos tautų olimpiadą Niurnberge. Ten dalyvavo ir V. Adamkus, laimėjo 2 aukso, 2 sidabro medalius: šuolio į aukštį, šuolio į tolį, 100 m bėgimo rungties sidabrą ir 400 m bėgimo rungties sidabrą”, – rodydamas į medalius kalbėjo P. Majauskas.
Muziejui prezidentas V. Adamkus padovanojo ir 1939 m. bilietą į Kauno sporto halę, Europos vyrų krepšinio pirmenybes.
Ringo džentelmenas: vaikis iš Kauno parklupdęs patį Koroliovą
Keliaujame į sekantį pastatą, kur apžiūrėsime legendinio boksininko Algirdo Šociko (1928-2012 m.) prizų kolekciją. „A. Šocikas yra garsiausias Lietuvos sportininkas, jam lygių nėra! Tik Helsinkio olimpiadoje 1952 m. nepasisekė, vietoj pasisveikinimo jam smogė ir užskaitė nokautą, jis iškart iškrito”, – pasakojo P. Majauskas.
Gimęs Kaišiadorių rajone, treniruotis pradėjo 18-kos, sportavo Kaune, ten apsigyveno. Anot muziejininko, garsusis boksininkas niekada nesididžiuodavo savo laimėjimais, buvo santūrus. Kodėl ringo džentelmenas? „Matydamas, kad žmogus plaukioja, niekad toliau nemušdavo, niekada. Laukdavo, kol atsigaus. Kada priima padėtį – vėl tęsia kovą”, – paaiškino P. Majauskas.
Boksu A. Šocikas užsiėmė 11 metų, iš viso turėjo 128 kovas ir pasiekė 118 pergalių, iš kurių 70 – nokautais.
A. Šocikas 1953 m. ruošiantis Europos čempionatui nugalėjo garsųjį rusų čempioną Nikolajų Koroliovą, kuris po pralaimėjimo baigė boksininko karjerą.
1953 m. ir 1955 m. A. Šocikas tapo Europos sunkiojo svorio bokso čempionu. Ekspozicijoje galybė aukščiausius pasiekimus įrodančių prizų, tarp jų: Berlyno ir Varšuvos absoliutaus bokso čempiono diržai, Europos stipriausiojo kristalinė pirštinė ir kt.
Lietuvos cirkas: tokių numerių iki šiol dar nepakartojo
Paskutinė salė į kurią užsukame skirta Lietuvos cirkui. Pirmąjį profesionalųjį Lietuvos cirką „Aušra” apie 1929 m. įkūrė klaipėdietis Pranas Gudauskas ir panevėžietis Petras Tarutis, pastarasis buvo Lietuvos karys savanoris.
P. Tarutis dar 1914 m. stebėjo Rygos cirko pasirodymą Panevėžyje. „Taručiui labai patiko, jis pėsčias nuėjo paskui vežimą į Rygą ir prisiprašė, kad paliktų pažu, po 3-4 m. išmokęs cirko meno grįžo į Lietuvą, atlikdavo 3 numerius: prarydavo kalaviją (saugoma muziejuje) ar mėtydavo peilius aplink žmogų, pastatytą prie sienos”, – pasakojo muziejininkas.
„Kai smeigdavo virš galvos, stovėdavo tik žmona, niekas kitas nedrįsdavo. Dar vienas stebinantis P. Taručio numeris – iškasdavo 2 m duobę ir įleisdavo karstą, jis ten atsiguldavo ir po žeme 2-4 val. išbūdavo, atkasdavo gyvą. 1924 m. išvyko į Vokietiją, ten išgarsėjo, apdovanotas Vokietijos pirmo laipsnio sidabro medaliu.”
1944 m. cirko artisto Jono Ramanausko dėka įkurtas Lietuvos filharmonijos „Cirkas scenoje”. Garsus numeris – Petras Pipiras ant pečių laiko 135 kg konstrukciją, o stiebo viršuje dideliame aukštyje Jadvyga Ramanauskienė voverės rate suka mirties kilpą.
J. Ramanauskas demonstruodavo pasirodymą su svoriais: 5 kg kamuolį padėdavo ant vieno suolo galo, o ant kito galo paprašydavo atsisėsti sunkiems vyrams. Kamuoliai į viršų šokdavo labai aukštai, J. Ramanauskas ant sprando juos pagaudavo, atlikdavo numerį su 16-24 kamuoliais. „Kiekvienas metimas galėjo būti paskutinis”, – komentavo muziejininkas.
Cirko artistai Vita ir Zigmas Černiauskai irgi atliko neeilinį numerį: vyras užsilipęs ant laisvai stovinčių 4 metrų kopėčių ant kaktos laiko dar vienas 4 m kopėčias, o jų viršuje Vita Černiauskienė suka lankelius, o pats Z.Černiauskas žongliruoja su šešiais degančiomis kuokomis. „Pasaulio cirke šie triukai iki šio nepakartoti… Artistai gastroliavo Argentinoje, Austrijoje, Brazilijoje, Japonijoje, Meksikoje. Po Antrojo pasaulinio karo susikūrus lietuviškam Vilniaus kolektyvui, jame dirbo 15 tarptautinės klasės numerius atliekančių meistrų. Šiuo metu tokio lygio artistų Lietuva deja neturi”, – teigė P. Majauskas.
Daugiau informacijos apie Lietuvos sportą rasite apsilankę muziejuje (Muziejaus g. 7).
Tai dvyliktas straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
