Pirmą kartą pas darbdavius atėję jaunuoliai nesikuklina: vardija neadekvačias sumas

Asociatyvi / DELFI nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Pirmojo darbo ieškančių jaunuolių lūkesčiai dažnai būna nepamatuoti, o algos jie tikisi neadekvačiai didelės. Įvairių Lietuvos įmonių darbdaviai dalinosi, kokių algų jie prašo, ko tikisi ir kokie darbuotojai yra.

„CV-Online“ marketingo vadovė Rita Karavaitienė neslėpė – daugelis pasidomi darbo rinka, algomis sektoriuje, kur pretenduoja, tačiau lūkesčiai vis tiek būna didesni nei realybė. Tuo metu darbdaviai pasakoja, kad atvejų yra įvairių, bet kartais jaunuoliai vos ne iš karto nori tapti vadovais, ar dirbti mažai, bet gauti daug.

Tikisi 700–800 eurų, bet prašo ir 1000 eurų

R. Karavaitienė atskleidžia, kad pirmą kartą darbindamiesi jaunuoliai tikisi gauti maždaug 700–800 eurų „į rankas“. „Jie kažkiek pasidomi darbo rinka, atlyginimais, tačiau vis tiek perlenkia lazdą. Tas atlyginimas, kurio jie tikisi – maždaug trijų metų patirtį turinčio darbuotojo“, – sako ji.

Vis dėlto, perėję daugybę darbo pokalbių ir pamatę, kad su tokiais užmojais nieko nepeš, pradeda prašyti adekvatesnio atlyginimo: „Kuo ilgiau jie neranda darbo, tuo labiau nuleidžia tą kartelę. Aišku, lūkesčiai suprantami – būna, kad iš nežinojimo užsiprašo per daug, būna, kad tiesiog bando laimę.“ R. Karavaitienė pasakoja, kad paprastai pradėję dirbti jaunuoliai iš tiesų uždirba apie 500 eurų „į rankas“.

Bendrovės „Amber Food“, valdančios restoranus „Charlie Pizza“, „La Crepe“ ir kt. generalinis direktorius Gediminas Balnis sakė, kad jaunuoliai, neturintys darbo patirties, neretai prašo 800 eurų „į rankas“. „Būna 800 eurų, būna ir daugiau. Bet taip būdavo visais laikais, natūralu, kad lūkesčiai ir galimybės visai skirtingos“, – sako jis.

Atlyginimai smarkiai pakyla po kelių metų

Nemažų atlyginimų tikisi ir būsimieji programuotojai. Programavimo paslaugas teikiančios bendrovės „Visma“ vieno iš departamentų vadovas Agnius Paradnikas sako, kad programavimo sritis yra apaugusi įvairiais mitais, todėl tik atėję jaunuoliai kartais įvardija neadekvačias sumas. „Būna tokių, kurie ateina prisiskaitę įvairių straipsnių dėl labai didelių atlyginimų – tik dėl to ir ateina. IT sritis apipinta įvairiausiais mitais“, – pabrėžė.

Jis pažymi, kad nors programuotojų algos išties didelės, tokios yra ne iš karto, o pačiam žmogui reikia daug ko išmokti, ir tas atlyginimas kyla pamažu: „Programuotojui, atėjusiam dirbti profesionaliai į IT sritį, reikia trejų metų, kad jis pradėtų visa apimtimi nešti vertę įmonei. Iki tol turime daryti investicijas iš savo pusės, ir tikimės, kad investicijos atsipirks, žmogus nemažai mokysis. Kiekvienam po praktikos atėjusiam darbuotojui priskiriamas mentorius, kuris apmoko, peržiūri darbus, pataria, taiso klaidas.“

A. Paradnikas pasakoja, kad jų įmonė kelis kartus per metus organizuoja praktikas, į kurias pretenduoja 100–200 jaunuolių. Iš jų įmonė atrenka apie 20 žmonių, kurie praktikuojasi 2 mėnesius. Maždaug pusė tokių geriausių praktikantų pradeda dirbti realiuose projektuose.
„Praktika yra apmokama, kad pritrauktumėme talentingesnius. Apmokama minimumu, o paskui, kai pasamdome po praktikos, nuo minimumo iki daugmaž 700 eurų „į rankas“. Aišku, visada yra išskirtinių atvejų. Būna ir tokių, kurie tikisi 1000 eurų ir daugiau ar galvoja, kad aš čia nieko nesimokysiu, ir viskas bus ant lėkštutės padėta. Bet tas atlygis sparčiai pradeda augti kažkur po dvejų metų, ir po 5 metų atlyginimai būna tikrai daug didesni, gerokai daugiau nei 2000 eurų. Bet iki to, aišku, reikia prieiti, investuoti savo laiko, dirbti, domėtis“, – dėstė A. Paradnikas.

„Aprangos“ grupės personalo direktorė Audronė Martinkutė taip pat pastebi, kad kartais lūkesčiai dėl algos būna per dideli, todėl tenka ieškoti sprendimų. „Žinoma, patirties neturintys jaunuoliai dažnai nė nenutuokia, kokia situacija darbo rinkoje, ir į darbo pokalbį ateina su išankstinėmis nuostatomis ar per aukštais lūkesčiais, bet mes visada ieškome kompromiso, stengiamės būti konkurencingi rinkoje ir siūlome konkurencingą atlygį“, – tvirtina ji.

Ji pažymi, kad vidutinis amžius visoje „Aprangos“ grupėje – 25 metai, o apie 66 proc. darbuotojų yra parduotuvėse dirbantys pardavėjai – konsultantai.

„Maximos“ komunikacijos ir korporacinių reikalų departamento direktorius Jaunius Špakauskas sako, kad į darbo rinką ateinančius jaunuolius galima skirstyti į dvi grupes. „Jaunuoliai, kurie ieškodami naujų darbo galimybių labiau vertina šansą įgyti vertingos darbo patirties, dažniau išsako realesnius atlyginimo pageidavimus. Kita dalis yra dažniau linkę savo galimybes įvertinti kiek optimistiškai, nors reikalinga patirtimi ar kompetencijomis dar kol kas pasigirti negali. Labai panašiai, didelė dalis jaunuolių dažniausiai kandidatuoja į kompetencijas ir darbo patirtį atitinkančias žemesnes pozicijas, nors atsiranda ambicingųjų, kurie iš karto renkasi mėginti tapti vadovais ar netgi kandidatuoja į visas pozicijas iš eilės“, – sako jis.

Labiau savimi pasitikintys, bet kartais ir tingesni

G. Balnis sako, kad į aptarnavimo sritį atėję jaunuoliai tikisi padavėjo, barmeno darbo. Dažnai tai būna siekiantys save išbandyti ar neįstoję į universitetus, norintys turėti laisvus metus prieš mokslus jaunuoliai, taip pat darbą derinantys su studijomis. Tačiau jis pastebi ir daug liūdnesnę tendenciją: „Kaip bebūtų liūdna, pas mus dažnai ateina jaunuoliai, norintys išmokti dirbti šioje srityje, kad galėtų išvažiuoti į užsienį. Mes esame didžiausia aptarnaujančio personalo Europoje mokykla, ir tai labai liūdna. Gali kažkas patvirtinti, kažkas paneigti, bet mes tokius skaičiavimus darėme, kad kas antras pas mus dirbantis žmogus emigruoja. Taigi jis turi tikslą – padirbti kokius pusę metų. Jam svarbu išmokti.“

Taip pat G. Balnis pastebi, kad šiuolaikiniai jaunuoliai visai kitokie – labiau savimi pasitikintys, netgi tingesni. „Jų paveikslas, galiu pasakyti, atrodo žymiai prasčiau, negu tokio pat amžiaus žmogaus prieš 10 metų. Čia natūralu, tai yra karta, nemačiusi nepritekliaus, kuris buvo sovietmečio griuvimo metu. Jie geriau apie save galvoja, neturi tokio alkio kovoti. Be to, jie mažiau vaikystėje turėję bazinių įgūdžių, nes sovietiniais laikais daug žmonių, tėvai įsirenginėjo sodus, o vaikai padėdavo, atlikdavo gal staliaus darbus, gal automobilį tėčiui padėdavo remontuoti, mamai siūti. Jau kurį laiką tokių dalykų nėra. Dabar yra karta, kuri atsuktuvo nėra rankoje laikiusi“, – sako jis.

J. Špakauskas šiuolaikinę jaunimo kartą apibūdino kiek kitaip: „Juos būtų galima apibūdinti kaip veržlius ir savimi pasitikinčius kandidatus, kuriems greitas ir akivaizdus rezultatas svarbus visose srityse – norint sulaukti pripažinimo, siekiant darbo rezultatų, taip pat vertinant savo lūkesčius atlyginimo srityje. Dažnai jauni darbuotojai už kiekvieną atliktą užduotį tikisi sulaukti greito ir konstruktyvaus grįžtamojo ryšio iš kolegų ar vadovų, gauti moralinį ar finansinį paskatinimą. Dėl tos pačios priežasties dažnai jiems priimtinesnė projektinė veikla ar konkrečios įdomios užduotys, kai rezultatai fiksuojami greičiau nei kasdienių, rutininių darbų.“

Po 5 metų tikisi tapti direktoriais

R. Karavaitienė sako, kad kartais patirties neturintys jaunuoliai nepasikuklina pretenduoti į per aukštas pozicijas. „Taiko iš karto į vadybininkus, projektų vadovus, neturėdami reikalingos patirties, ir galvoja, kad jei jau taikau į tokią poziciją, darysiu viską, ką galiu, todėl man turi mokėti didelį atlyginimą. Bet ne kiekvienam pasiseka įrodyti, kas jis vertas tų pinigų. Atlyginimas visgi mokamas už realius rezultatus, o ne dėl to, kad „mes tavimi tikime, tai iškart mokėsime daug“. Vis dėlto, taip būna rečiau, bet perspektyvinė jų vizija išties yra gerokai per didelė. Pavyzdžiui, po 5 metų jie jau nori būti padarę karjerą, tapti direktoriais“, – sako ji.

Tą patvirtina ir G. Balnis: „Visada tokių dalykų būna visose srityse, kad gyvenimo aprašyme matai, rašo, dailininkas, bet nori būti buhalteriu. Čia taip sofistikuotai kalbu.“

R. Karavaitienė siūlo nesibodėti žemesnėmis pozicijomis, svarbu jose per ilgai neužsibūti: „Pradėti nuo žemiau ir kilti į viršų yra visiškai normalu. Geriausi vadovai yra tie, kurie pradėjo nuo pačios žemiausios pozicijos, nes jie žino viską, kas vyksta, visą sistemą, kaip įmonė veikia. Svarbiausia ilgai tose žemesnėse pozicijose ar panašiuose žemesnės kvalifikacijos darbuose neužsibūti. Dažnai manęs klausia, ar darbą žemės ūkyje vasarą įsirašyti į CV (gyvenimo aprašymą – DELFI).

Taip, reikia įsirašyti, kol nėra sukauptos darbinės patirties, pirminius darbus, nes tai rodo žmogaus prisiimamą atsakomybę gyvenime. Tačiau jei CV bus įrašytas darbas žemės ūkyje, tada vėl žemės ūkyje kitur, tada padavėja ir padavėja kitur, kai reikės pereiti į kažką aukščiau – bus sudėtinga. Visuomet reikia kopti aukštyn.“

Tam pritaria ir A. Martinkutė. „Nemaža dalis mūsų vadovaujančių parduotuvėse darbuotojų yra užaugę įmonės viduje. Tai puikiai iliustruoja skaičiai – net 95 proc. parduotuvių vadovų savo karjerą pradėjo būtent nuo pardavėjo – konsultanto pozicijos, o dabar šio darbo subtilybių moko jaunąją kartą“, – džiaugiasi ji.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

297 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

Naujausios žinios

„Queen“ koncertas Kaune: gerbėjai prie scenos laukė 5 valandas

Šį savaitgalį šviesų festivalio taikinyje – vienas seniausių Kauno pastatų

„Žalgirio“ partnerių gretas stiprina aiškų planą turinti mėsos gamybos įmonė

Žinomi zapyškiečiai nusilenkė savo mokyklai

Žudikas kėdainietis parskraidintas iš Vokietijos, jo bendrininkas, manoma, slapstosi Didžiojoje Britanijoje

Prie S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo išdygs nepaprastas statinys

Pusmetį nebaus vaistinių už pažeidimus

Lietuviai įpirkti gali kur kas daugiau nei vakariečiai

Kūdikį mirtinai nukankinęs kaunietis sulaukė nuosprendžio

Neblaivūs vairuotojai sukėlė mažiau eismo įvykių