Savaitės komentaras: svetima gėda, kuri tampa bendra bėda

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Kas turi nutikti žmogui, kad jis prarastų paprasčiausią jausmą – gėdą? Ir, jei ji tokia didelė, kad bado akis daugumai – atsakomybė už tai tampa jau visos bendruomenės bėda.

Tikriausiai kiekvienas pamename bent kelis nutikimus gyvenime, kuomet mums buvo gėda. Mokykloje dėl neišmoktos pamokos. Universitete dėl pramiegotos paskaitos. Darbe dėl pamiršto atlikti svarbaus darbo. Šeimoje dėl asmeninio kaprizo ar kokio kito nesusipratimo. Kai mums gėda, mes raudonuojame ir teisinamės arba – atsiprašome. Rečiau – dar labiau meluojame ir patys klimpstame į dar didesnę gėdą. Ir bėdą, žinoma.

Likus vos kelioms dienoms iki rugsėjo 1-osios, atskriejo žinia, kad po ligos toliau vadovauti Karaliaus Mindaugo profesionio mokymo centrui grįžta ponia Laimutė Anužienė. Ilgametė vadovė, kurios vardas praeitą pavasarį ne kartą linksniuotas skandalinguose straipsniuose apie galimas pinigų plovimo schemas, naudojimąsi tarnybine padėtimi, neetišką elgesį ir kitas „piktadarystes“, kurias paviešino vienas centre dirbęs darbuotojas. Šiandien savo tiesą sugalvojusiam atskleisti vyrui įteiktas šaukimas į teismą, kuriame aiškiai parašyta, kad jis turės atlyginti visą dėl informacijos viešinimo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrui padarytą žalą.

Nesiimu ginti ar teisinti buvusio darbuotojo veiksmų, tegul jo atskleistus faktus įrodo arba paneigia tyrimu užsiimančios tarnybos, tačiau kol jos nepasakė savo verdikto, ar neatrodo kiek ankstyvas būdas duoti į teismą žmogų, kurio atskleisti faktai tyrėjų – nei paneigti, nei patvirtinti? Akivaizdu, kad teisminio proceso iniciavimas – tai tikrai ne gynyba, o būdas dar labiau įbaugti jauną žmogų (ir neabejotinai, kitus, kurie galėtų sekti jo pėdomis), kurį šių dienų Kaune ir taip ne vienas vadina Don Kichotu. Jei jis nutils, greičiausiai subliukš ir pats tyrimas.

Galiu tik įsivaizduoti rugsėjo 1-osios šventę, kurioje prieš mokinius – reputaciją praradęs jų Mokytojas, be to dar ir deklaruojantis krikščioniškąsias vertybes. Vogimas yra viena iš didžiųjų nuodėmių, apie svetimavimą ir kitas veikas, šį kartą susilaikysime. Kol tarnybos to neįrodė, kaltinimų nepateikė – to nedarysime ir mes. Tačiau jei mane kas nors įtartų tokiais „darbais“, net ir be jokio pagrindo, šypsotis rugsėjo 1 – ąją savo mokiniams tikrai nedrįsčiau, verčiau užsidaryčiau kamputyje ir palaukčiau, kol įtarimai bus paneigti.

Lietuvoje mes matėme daugybę personalijų, kurios melavo į akis visuomenei, bandė gintis, išsiteisinti, tačiau tiesa buvo ne jų pusėje. Kur dabar tie žmonės? Jie jau ne sėdi kamputyje, jie ten tylutėliai verkia.

Klysti gali kiekvienas, daryti gerus darbus kitiems, bet ir savęs nepamiršti, tarsi žmogiška, bet prarasta sąžinė ir savigarba – tiesiausias kelias į moralinių vertybių sąvartyną, iš kurio kelio atgal į švarią visuomenę tiesiog nebėra.

Būkim kantrūs – ateis ir tam laikas.

Kaip atėjo laikas Kaune atsisveikinti ir su senais, ligotais, neprižiūrėtais medžiais. Taip jau nutiko, kad su jais drauge buvo nupjautas ir ne vienas, nors ir senas, bet dar sveikas gražuolis. Džiugu, kad dalis savo miestą mylinčių kauniečių suskubo telkti jėgas ir ieškoti galbūt geresnių sprendimų, kad būtų iškirsta ne viskas, o tik tai, kas iš tiesų paseno, susidėvėjo, nebetinkama. Atsinaujinimas – sveikintinas dalykas, kuriuo dauguma kauniečių neabejotinai džiaugiasi. Bet Miško g., Zanavykų g., A. Smetonos alėjoje įvykusi staigi medžių sterilizicija ne vienam kauniečiui sukėlė ir rimtą šoką. Akivaizdu, kad ankstesnių kartų Kaune sodinti miško medžiai galbūt ir ne tinkamiausi želdiniai, kuriuos vertėtų saugoti prisirišus grandinėmis (dėkui, Die, iki to nepriėjome), bet staigus masinis medžių iškirtimas gerokai įsiūbavo miesto emocinę atmosferą ir grėsė suformuoti Garliava Nr. 2 istoriją. Sveikas protas ir logika nugalėjo – šią savaitę gatvėse, kuriose planuojami tvarkyti šaligatviai ir želdiniai, dirbo medžių ekspertai, kurių išvados lems, kuriuos medžius išsaugosime, kuriuos – nukirsime. Vilties, kad netapsime pliku miestu be savasties ir pagarbos medžiui, žmogui ir orumui – padaugėjo.

Su tuo reiktų vieniems kitus pasveikinti ir užuot priešinusis pokyčiams ir trukdžius miestui judėti į priekį, išsikelti sau užduotį dirbti išvien be svetimos gėdos. Nes svetimos gėdos miesto bendruomenėje tiesiog nėra – ji yra bendra. Kaip ir atsakomybė.

Portalo redaktorė Brigita Sabaliauskaitė

10 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Praneša skaitytojai: pirmadienio vakarą Petrašiūnų ramybę sudrumstė gaisras

Pirmųjų sezono rungtynių namuose metu „Žalgiris“ sutriuškino Pasvalio komandą

Kėdainiuose griūva valdančioji koalicija

Kaunas ieško trijų sporto mokyklų direktorių

Ukrainietis tenoras, triumfavęs konkurse, debiutuos Kauno muzikiniame teatre

Iššokęs iš automobilio bagažinės Kaune neblaivus vyras sužalojo du asmenis

Mirusio senolio sofoje - pavojingas radinys

Kauno rajono pirmokai kasmet gauna vis po naują knygą

Suskaičiavo: atostogauti lietuviškame SPA kainuoja kur kas brangiau nei Europoje

KTU: P. Baršausko monografijoje plagiato nėra, tačiau rasta netikslaus citavimo