„Kaunas Jazz“ įkūrėjas J. Jučas: kitų metų festivalį iš dalies gaubia nežinia

Archyvas / R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Joną Jučą neabejotinai žino visi, neabejingi džiazo muzikai. Jo pavardė daugybę kartų skamba pavasarį – startuojant tarptautiniam festivaliui „Kaunas Jazz“. Ir tikrai ne be reikalo, juk prieš dvidešimt septynerius metus jis buvo tas, kuris nepabūgo pamėginti ir kartu su kolegomis sėkmingai įnešė į Kauną tuomet dar naują – džiazo madą. Tačiau šiemet pradėta rekonstruoti Vienybės aikštė Kaune, festivalį apgaubė nežinia. Kalbamės su J. Juču ir klausiame, kas bus su jo „kūdikiu“ kitais metais?

Festivalio „Kaunas Jazz“ įkūrėjas J. Jučas, vasarą leidžiantis Nidoje, sako, jog, nepaisant to, kad kurortas skirtas poilsiui, jo galvoje dūzgia galybė organizacinių reikalų, todėl jis – pasiekiamas visomis nūdienoje populiariomis komunikacijos priemonėmis – telefonu, elektroniniu paštu, ir, žinoma, socialiniame tinkle „Facebook“, kurio paskyrą J. Jučui sukūrė muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys šį pavasarį vykusio festivalio „Kaunas Jazz“ metu. „Dabar aš feisbukininkas, nors ir ne visai savo valia. Išrašiau papeikimą Ramūnui Zilniui, kai jis garsiai paskelbė, kad dabar būsiu pasiekiamas ir socialiniame tinkle, bet vėliau pagyriau jį už šį poelgį“, – juokdamasis sako tarptautinio festivalio įkūrėjas.

Nors„Facebook“ prifilyje nestinga naujienų, iš asmeninio festivalio įkūrėjo gyvenimo ir „Kaunas Jazz“ veiklos užkulisių, J. Jučas sutiko pakalbėti ne tik apie tai, ką šiomis dienomis galima stebėti virtualioje erdvėje, bet ir apie detales iš praeities, iki šiol žinomas nedaugeliui.

Jonai, sakykite, kas įskiepijo jums meilę muzikai, menui – kultūrai bendrąja prasme? Visa tai prasidėjo dar vaikystėje ar kokiame nors kitame gyvenimo tarpsnyje?

Mano mama buvo Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto solistė. Tetos taip pat buvo muzikalios, nors ir ne muzikantės. Todėl tikriausiai nuo mažens ta meilė šiai sričiai ir įsiplieskė. Pamenu, kai su mama eidavome iš teatro, ir, jei tuo metu kokiame nors name pakeliui išgirsdavau grojant instrumentu, visuomet sustodavau pasiklausyti. Po kurio laiko mama iš savo siuvėjo, siuvusio jai paltus Savanorių prospekte, nupirko pianiną. Prisipažinsiu, šį pianiną suradau aš pats, jis buvo atvežtas kaip sovietų armijos karo grobis, nudažytas grindų dažais ir parduotas už litrą spirito.

Kita vertus, maždaug dvejus su puse metų mes su mama gyvenome pas šviesios atminties Kauno muzikinio teatro vyriausiąjį režisierių Rostislavą Andrejevą. Jis yra mano krikšto tėvas. Darželio aš nelankiau, mama vesdavosi mane į teatrą, bendravau su jos kolegės sūnumi Liutauru Čepracku, kuris taip pat ten būdavo. Kol mamoms teatre vykdavo užsiėmimai – pamokos, repeticijos, mes dviese toje erdvėje lakstydavome, o dieną sugrįždavome atgal namo. Vakarais, jei į spektaklį mama kartu nesivesdavo, mane palikdavo močiutei, kartais leisdavau laiką kartu su jaunesniuoju krikšto tėvo sūnumi Konstantinu.

Galima sakyti, kad didžioji dalis jūsų vaikystės prabėgo teatro užkulisiuose?

Taip, Kauno muzikiniame teatre. Pažinojau ir Juozą Indrą, tuo metu jis dirbo vyriausiuoju dirigentu. Jis visada liepdavo praleisti mane į užkulisius, nes ne visuomet budėtoja būdavo nusiteikusi geranoriškai, rėkdavo. Juk nelabai gerai, kai teatre laksto vaikai (aut. past. juokiasi). Taip ir praėjo mano vaikystė – labai dažnai kartu su Liutauru Čepracku, nes mudviejų mamos dalinosi vienu grimo kambariu teatre. Po to pradėjau lankyti Kauno viduriniąją specialiąją muzikos mokyklą (aut. past. dabar Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija) , bet kartais ateidavau į teatrą ir po pamokų. Po kurio laiko mama užrašė mane į kitą – vidurinę mokyklą, nes silpo akys, akinius nešioju jau labai seniai. Jei atvirai, tai ir specialybės dalykus muzikos mokykloje tingėdavau groti tiek, kiek reikia (aut. past. juokiasi).

Jonai, prisipažinkite, ar daug išdaigų teatre esate iškrėtęs?

Vaikystėje prikrečiau išdaugų, bet nedaug, buvau pakankamai ramus vaikas. Mano draugas Liutauras Čeprackas buvo labiau „chuliganavotas“ (aut. past. juokiasi). Tačiau nederamai nesielgdavome. Pamenu, lakstydavome antrajame ir trečiajame teatro aukšte, įlįsdavome pažiūrėti ten, kur scenos prožektoriai. Buvo smalsu kaip ir kiekvieniems vaikams.

Kur kas geriau prisimenu tą laiką, kai iš Kauno specialiosios vidurinės muzikos mokyklos perėjau į vaikų muzikos mokyklą ir pusantrų metų mokiausi vidurinėje mokykloje, Panemunėje. Septintoje klasėje sukūriau ansambliuką. Aišku, jis buvo gana prastas žvelgiant į esančius šiomis dienomis, bet jame grojo ir dešimtokai, ir vienuoliktokai. Į tokią veiklą išties palankiai žvelgė mokyklos direktorius Algirdas Ločeris. Be galo gerbiu šį žmogų.

Iki šiol prisimenu laiką prieš gegužės 1-ąją, kai mokyklos aktų salėje vyko mano įkurto ansambliuko pirmasis koncertas. Pagrojome, ką mokėjome – šešis, septynis kūrinius pionierių sueigai. Atmintyje išliko faktas – po koncerto mokyklos direktorius mane keturiolikmetį septintoką pakvietė į pavaduotojos kabintetą, pastatė butelį šampano ir dėžę saldainių. Mes trise išgėrėme šampaną įr suvalgėme saldainius. Nors pedagogu man teko dirbti gana ilgai – tiek vidurinėje mokykloje, tiek Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje ir Muzikos akademijoje. Tačiau niekada į galvą neatėjo mintis, jog galėčiau išgerti šampano butelį su septintoku (aut. past. juokiasi).

Kuriozinės situacijos. Dažnai į jas patekdavote?

Paskutinis koncertas su meno saviveiklos kolektyvu „Gėlės“, kuriam vadovavau dar besimokydamas Juozo Gruodžio konservatorijoje, vyko Kėdainiuose. Prieš koncertą atėjo pas mus tąkart dainavęs Algirdas Rimaitis ir pasakė, kad susidegino Romas Kalanta. Tačiau, nepaisant to, mes grojome koncerte ir tą pačią dieną grįžome atgal į Kauną. Kitą rytą apsivilkau šviesios spalvos kostiumą ir išėjau pasivaikščioti į Laisvės alėją. Žiūriu, kareiviai nieko nepraleidžia. Nepasimečiau ir jiems rusiškai pasakiau: „man reikia į viešbutį“. Jie mane praleido, nepaisant to, kad buvau ilgaplaukis. Turėjau galimybę prieiti arčiau, tačiau visi ten buvę buvo fotografuojami iš aukštai – nuo stogų. Patekome į vadinamąjį „nemalonės sąrašą“, todėl daugelį kirpo plikai, sodino į autobusiukus ar po vieną išrankiojo. Tačiau kadangi dar tuomet su kitu meno saviveiklos kolektyvu „Dainiai“ dažnai koncertuodavome Komjaunimo miesto komitetui, ten turėjau pažįstamą ir jis man nežinant pašalino mano nuotraukas, kad išvengčiau pasekmių. Tai sužinojau tik po daugelio metų.

Jūsų biografijos puslapiuose rašoma, jog įgijote kultūros ir švietimo darbuotojo specialybę, choro dirigento kvalifikaciją. Ar nebuvo baugu rinktis to, kas, pavyzdžiui, žvelgiant iš pragmatinės pusės, atrodo ne visai apibrėžta?

Nebuvo ką rinktis. Tai, kad aš pasukau į kelią, susijusį su muziką, yra kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus nuopelnas. Tuo metu, kai grojau kolektyvuose „Dainiai“ ir „Gėlės“, mokiausi Kauno politechnikos institute (aut. past. dabar Kauno technologijos universitetas). Po vieno iš mūsų koncertų su kolektyvu „Dainiai“, Giedrius Kuprevičius pasakė, kad nėra reikalo man „džiovinti smegenis“ čia besimokant, vertėtų pasukti į muziką. Po šių žodžių išėjau iš Kauno politechnikos instituto ir įstojau į Juozo Gruodžio konservatorijos kompozicijos klasę. Toks apsisprendimas buvo gana sudėtingas, nes tik mamos dėka manęs nepaėmė į kariuomenę. Tuo metu pagal sukauptą darbo stažą ji išėjo į pensiją, o mane apiformino kaip vienintelį šeimos maitintoją. Todėl man pavyko išsisukti nuo kariuomenės (aut. past. juokiasi).

Tada kartu su savo pirmąja žmona baigiau Juozo Gruodžio konservatoriją. Ji įstojo į Teorijos skyrių Valstybinėje konservatorijoje, Vilniuje, o aš mėginau stoti į Chorinio dirigavimo skyrių. Visus egzaminus išlaikiau penketais, o iš dirigavimo gavau dvejetą ir neįstojau. Todėl metus praleidau užsiimdamas saviveikla ir grodamas restoranuose, naktiniuose baruose – tiek „Trijose mergelėse“, tiek „Pasimatyme“. Sovietų laikais turėjau tris darbo knygeles, dvi iš jų turiu iki šiol. Po to stojau į Klaipėdą ir paprašiau dirigavimo skyriaus vedėjo, kad jis iš dirigavimo man parašytų trejetą, (aut. past. juokiasi), nes buvau tikras, kad kitus egzaminus išlaikysiu, o dirigavime neturėjau net pagrindų. Tačiau pradėjau lankyti privačias pamokas pas choro dirigentę Danguolę Vaitkutę, šiaip taip gavau trejetą ir įstojau.

Vien tik kultūrine veikla neapsiribojote, dirbote ir politinėje sferoje. Ar kultūra ir politika tarpusavyje suderinami dalykai?

Viskas buvo labai nuoseklu – 1996 metais buvau paskirtas Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju. Šias pareigas užėmiau porą metų. Po to tapau Kauno apskrities viršininko administracijos Kultūros skyriaus vyriausiuoju specialistu. Vėliau Klemensas Rimšelis (aut. past. tarptautinio festivalio „Kaunas Jazz” krikštatėvis) pakvietė mane dalyvauti Kauno miesto savivaldybės rinkimuose. Pamenu, tuomet jam pasakiau, kad į politinę partiją nestosiu. Klemensas sakė, kad to nereikia, svarbiausia patekti į sąrašus. Sudalyvavau ir buvau išrinktas į Kauno miesto tarybos narius. Šie rinkimai buvo 2000-aisiais, o po jų sekė Seimo rinkimai, taip pat buvau išrinktas, nors ir nedalyvavau jokios politinės partijos veikloje.

Kolegos dažnai manęs klausdavo, kodėl būdamas frakcijos nariu, nestoju į partiją. Jiems atsakiau, kad nestosiu tol, kol partijai bus geri laikai, nes norinčių ir taip buvo apsčiai. Nutariau, kad į partiją stosiu, kai jai ateis blogos dienos. Toks laikas išaušo – buvo sušauktas tarybos posėdis, nes prasidėjo „skyrybos” su Rolandu Paksu. Tuomet Liberalų ir centro sąjungos partijos viršiausieji – Artūras Zuokas, Eligijus Masiulis, Klemensas Rimšelis, Gintaras Steponavičius ir kiti, pasakė, jog šiuo metu partija išgyvena krizę ir laikas vykdyti mano jiems prie alaus bokalo duotą pažadą (aut. past. juokiasi). Jį įvykdžiau.

Kaip jautėtės būdamas politiku?

Daugelis dalykų Seime vyksta pernelyg lėtai. Pastarasis faktas man ne itin patiko, nes esu už kur kas greitesnius sprendimų įgyvendinimus nei lėtus procesus. Todėl man buvo šiek tiek sunkiau, bet toje politinėje plotmėje jaučiausi normaliai. Diskomforto nejutau, nes visada turėjau tikslų. Juk tuomet, kai sukausi tame rate, Lietuva įstojo į Nato ir Europos Sąjungą. Visuomet turėjau tam tikrų vizijų. Tiesa, nebuvau tas, kuris daug šneka vien tam, kad šnekėtų. Todėl būdavau kritikuojamas, kad mažai plepu, bet, manau, jog nebūtina pasisakyti kiekvienu klausimu, į kurį žinai atsakymą, arba ne.

Jonai, save realizavote daug kur. O kas buvo arčiausiai širdies?

Sunku pasakyti. Kai imiesi tam tikrų darbų, nesvarbu, kur ir juos nuveiki, jautiesi gerai. Gyvenime buvo daugybė įdomių momentų. Pavyzdžiui, kūrėme Lietuvos jaunimo simfoninį orkestrą, kuris dabar išsaugo iki Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, vadovaujamo Gintaro Rinkevičiaus. Pirminį orkestrą sukūrėme keturiese, žinoma, didžiausias nuopelnas tenka Gintarui Rinkevičiui. Kabinete pas Liaudies švietimo ministrą Henriką Zabulį keturiese sėdėdavome nuo ryto (aut. past. juokiasi). Mums užteko energijos ir vieni kitų supratimo. Prisimenu, pirmąjį koncertą, kai pergyvenau, kad į Operos ir baleto teatrą be bilietų atėjo daug žmonių, kurie įstūmė mane į vidų su visomis durimis. Tačiau vėliau man buvo pasakyta, jog viskas gerai – buvo anšlagas, nors ir baiminausi, kad Operos ir baleto teatrui padariau didelį nuostolį (aut. past. juokiasi).

Ypatingai didelę meilę iki pat dabar jaučiu „Kaunas Jazz” festivaliui, juk tai vyksta daug metų – dvidešimt septynerius. Tai – kaip kūdikis, neįmanoma pamiršti ir nepasakyti. Buvo ir kitų smagių, ir liūdnų dalykų, žinoma, teko ir nervintis, nes gyvenime ne viskas vyksta sklandžiai.

Prisimenu, kai mane pristatė premjeras, o grįžęs namo į Kauną žmonai pasakiau, kad negalėsiu dirbti ministru, nes jaučiausi nesugebėsiantis to padaryti. Žmona paklausė, kaip elgsiuosi? Pasakiau jai, kad esu visiškoje aklavietėje, nes ir atsistatydinti negaliu, kadangi ką tik prezidentas buvo pasirašęs dekretą, o Seimas patvirtino. Tačiau per savaitgalį viską apmąsčiau, o pirmadienį susidėliojau daugelį tąsyk esminių dalykų, nors iš pradžių buvo labai sudėtinga.

Kodėl manėte, kad nesugebėsite?

Mano kolega Raimondas Šukys tuo metu buvo Vidaus reikalų ministras. Jis jau buvo susipažinęs su tuo, kaip Vyriausybėje vyksta darbas, kitaip nei aš. Pamenu, kai iš ryto į Vyriausybės posėdį man atnešė klausimus, o kad rasčiau atsakymus, turėjau perskaityti visą „knygą“ – apie 200 puslapių. Pradėjau skaityti ir supratau, jog iki galo neperskaitysiu, o eiti į pirmąjį Vyriausybės posėdį žūtbūt reikėjo. Ryte prie Vyriausybės rūmų susitikau du kolegas, kurie irgi žengė pirmuosius žingsnius ministrų karjeroje. Paklausiau, ar jie skaitė tuos puslapius, kuriuos buvau įpareigotas perskaityti aš. Pasakiau, kad perskaičiau ne viską – buvo labai didelis stresas. Vėliau išmokau skaityti atsirinkęs tai, ką reikia (juokiasi aut. past.). Negana to, tekdavo akylai peržiūrėti kone pusės sprindžio storio raštų šusnį, juos turėdavau pasirašyti. Iš pradžių viskam, atrodo, neužtekdavo dvidešimt keturių valandų.

Pakalbėkime apie šį tą malonesnio – džiazą. Kodėl jus suviliojo būtent džiazo muzikos stilius?

Visada jaučiau turintis per mažai žinių apie džiazą, nors tuo domėjausi nuo mažens. Sudėtingesnius kūrinius su kolektyvais pagroti norėdavome, tačiau niekada negalėdavome. Susiklostė įdomi situacija: po pusantrų metų darbo išėjau iš Gintaro Rinkevičiaus orkestro Vilniuje, nes mane pakvietė Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta ir pasiūlė užimti vyriausiojo administratoriaus pareigas. Tada grįžau į Kauną, nes nusibodo gyventi Vilniuje. Pirmasis darbas, kurį man buvo pavesta atlikti – suorganizuoti koncertinį turą su tarptautiniu džiazo kolektyvu. Man pavyko surengti koncertinį turą po Lietuvą nepatyrus jokių nuostolių. O šiais laikais neturint rėmėjų būtų rizikinga ir nuostolonga. Tada užmezgėme gražius santykius su „Vilniaus Jazz“ festivalio rengėjais, taip pat visada važinėdavau pasižvalgyti į Birštono džiazo festivalį.

Justinas Krėpšta palankiai žiūrėjo į džiazą. Tad kartu sumanėme, kad reikėtų surengti džiazo festivalį ir Kaune. Tai išgirdę visi labai garsiai juokėsi, bet buvo ir tų žmonių, kurie patikėjo mūsų idėja – tarp jų ir Klemensas Rimšelis, ir rėmėjai. Vytauto Didžiojo universiteto atstovai taip pat buvo palankūs. Tuomet prorektorės pareigas užėmė Liucija Baškauskaitė (aut. past. pirmojo nepriklausomo kanalo Lietuvoje TELE-3 įkūrėja), visi prisidėjo ir padėjo.

Ar tais laikais džiazas Kaune buvo madingas?

Kaune – ne. Tuo metu Kaunas buvo populiariosios muzikos centras Lietuvoje. Taip pat čia buvo daugybė humoristinio braižo grupių, kurioms netrūko klausytojų – iš anksto išpirkdavo bilietus į jų koncertus Kauno sporto halėje. O džiazą kartais restoranuose „Versalis“ ir „Tulpė“ pagrodavo Romualdas Grabštas. Tačiau surengti festivalį niekam anksčiau nebuvo jokio noro – visi juokėsi, ypač vilniečiai, žurnalistai – visi. Manė, kad festivalis nesurinks klausytojų auditorijos. Tačiau ryžomės bandyti – į kolektyvą priėmėme neseniai susikūrusį „Kauno bigbendą“, muzikinę programą sudarinėdavome sunkiai, juk vienintelės komunikacijos priemonės buvo faksas ir telefonas. Komunikacija vykdavo tarpininkaujant Maskvai. Jei mano klasiokė tuomet nebūtų dirbusi „Telekome“ , tai faksas, kurį paduodavome išsiųsti į užsienį, būtų išsiųstas tik po dviejų savaičių.

Į pirmąjį „Kaunas Jazz“ festivalį pavyko pakviesti muzikantus ir atlikėjus iš Danijos, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos, Estijos. Ką gavome, tas ir grojo (aut. past. juokiasi). Žinoma, ruoštis tam pradėjome anksti – prieš metus. Mums padėjo Antanas Gustys, festivalio „Vilnius Jazz“ prodiuseris. O mano sėkmingas indėlis buvo tas, kad pavyko į Lietuvą pakviesti muzikantą iš Šveicarijos Heinz Affolter su grupe. Tuo metu panašios muzikos, atliekamos gyvai, mūsų šalyje niekas nebuvo girdėjęs. Kitais metais jį vėl pasikvietėme ir gavome teisę išleisti dvi vinilines jo plokšteles. Gaila tik to, kad metus pavėlavome, nes netrukus rinkoje pasirodė kompaktinės kasetės, o vinilinės plokštelės išėjo iš mados.

Jei manęs kas nors paklaustų, ar ryžčiausi įgyvendinti tokio festivalio idėją šiais laikais, tikriausiai pasakyčiau, jog ne. Dabar viskas yra sunkiau, o tada buvo nauja. Reikėjo suformuoti madą, kurios nebuvo. Žmones į pirmuosius „Kaunas Jazz“ festivalius atvedė smalsumas, surinkome nemažai publikos. Visus koncertus lydėdavo antšlagas, išskyrus vykusius dienomis – jie būdavo užpildyti pusėtinai. Todėl dieninių koncertų beveik nedarome ir iki šiol – jie nepasiteisina.

Tada, kai surinkote muzikantų sąstatą pirmajam festivaliui „Kaunas Jazz“, delnai prakaitavo, ar priešingai, – jautėtės užtikrintas, kad viskas bus gerai?

Niekas nežinojo, ar bus gerai. Mes tik bandėme. Tuomet buvo daugybė įdomių popierinių leidinių – beveik visuose iš jų pavyko nemokamai reklamuoti „Kaunas Jazz“, žinoma, reikėjo susitarti. Reklama atsidūrė net ir mezgimo žurnale (aut. past. juokiasi). Reklamavome ir per radijo stotį „M-1“. Pamenu, kad gavome tam tikrą skaičių žodžių, kuriuos galėjome pasakyti eteryje, reklamą sudėliojome juos taupydami (aut. past. juokiasi).

Visiems buvo įdomu, kad Kaune vyks džiazo festivalis, smalsumo vedini atvažiavo ir daugelis vilniečių. Gavome ir kritikos, ir pagyrų. Tiesa suderinome viską taip, kad festivalis Kaune nevyktų tada, kai vyksta „Birštono Jazz“ festivalis, o jis vyko kas dvejus metus. Todėl pirminė vizija buvo rengti „Kaunas Jazz“ kas dvejus metus netrukdant festivaliui Birštone. Tačiau jau pasibaigus pirmajam festivaliui Kaune, supratau, jog, jei planuosime renginį organizuoti tik kas antrus metus, nebus jokios prasmės – Kaune bus sunku surinkti klausytojų auditoriją, rasti rėmėjus, būtumėme užmiršti. Dabar festivalio koncertai vyksta ne tik balandžio mėnesį, bet išsidėsto per keletą mėnesių visuose metuose – nenorime būti pamiršti.

O kuriozinių situacijų organizuojant festivalį pasitaikė?

Į atmintį įstrigo epizodas iš trečiojo ar ketvirtojo festivalio „Kaunas Jazz“ Jam session (aut. past. džiazo muzikantų improvizuotų grojimų) tuometinėje jaunimo kavinėje „Versalis“. Ten grojo juodaodis būgnininkas, kuris į sceną užlipo šiek tiek išgėręs. Apie penktą ryto, jau švintant, jį nusivijo ne patys geriausi piliečiai – „treninginiai“ kauniečiai, bet jam pasisekė pasprukti (aut. past. juokiasi). Šį įvykį atsimenu labai gerai, nes tais laikais sutikti tamsiaodį gatvėje buvo retenybė, o dabar jau nesistebima pamačius Laisvės alėjoje bet kurios tautos atstovą.

Dar vienas itin aktualus klausimas. Šiemet liepą prasidėjo Vienybės aikštės rekonstrukcija. Ten vykdavo daugelis festivalio „Kaunas Jazz“ koncertų. Kaip bus kitąmet?

Kaip darysime kitais metais, teks apsispręsti, festivalį kol kas iš dalies gaubia nežinia. Yra keletas alternatyvų: galima šiek tiek sumažinti scenos gabaritus ir statyti ją prie buvusio „Merkurijaus“, prie centrinio fontano. Šį variantą teks svarstyti, bet lauko koncertai tikrai vyks. Vytauto Didžiojo universitete surengsime du koncertus kaip visada, taip pat koncertai vyks klubuose, gatvėje irgi bus virš dešimt koncertų. O kur surengsime didesnius lauko koncertus, kol kas neaišku – ar prie „Merkurijaus“, ar prie Įgulos bažnyčios, netoli Čiurlionio dailės muziejaus. Pastarojo varianto nelabai norėčiau, nes toje vietoje – naujas Laisvės alėjos grindinys, baisu, kad kas nenutiktų, juk statant sceną prie vietos turi privažiuoti sunkiasvoris transportas. Dar viena alternatyva – Rotušės aikštė, bet vieta ne itin patogi pasiekti tiems, kurie per koncerto pertrauką Vytauto Didžiojo universitete, mėgsta nueiti ir į kitus netolimus festivalio koncertus. Žinoma, koncertai vyks ir Kauno sinagojoje, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, Kauno „Žalgirio arenoje“ bei Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Ilgą laiką gyvenote Vilniuje, bet sugrįžote į Kauną. Atskleiskite paslaptį, kuo jums mielas šis miestas?

Esu tikras kaunietis, nors teko nuveikti daug gražių dalykų ir sostinėje, bet Kaunas man mielesnis. Tai – mano gimtasis miestas. Todėl man visuomet sunku suprasti, kai kauniečiai, nuvažiavę į Vilnių, pamiršta savo miestą. Gal šiuo klausimu esu kitoks – prieraišesnis. Įdomu tai, kad nedaug trūko, jog ir aš būčiau vilnietis. Kai visus geresnius artistus iš Kauno muzikinio teatro ne savo noru vežė į Operos ir baleto teatrą Vilniuje, mano senelis mamai neleido išvažiuoti, ji liko Kaune.

Ko norėtumėte palinkėti kauniečiams?

Būkime kauniečiais, žiūrėkime tik į priekį, stenkimės būti jauni, nepaisant amžiaus, parašyto pase, bei priimkime naujoves, nes mieste matomas ženklus progresas. Reikia stengtis eiti išvien su gyvenimu, neprisirišant prie stereotipų, nes kitu atveju geresnio gyvenimo sulauksime ne taip greitai. Būkime pozityvūs ir tolerantiški vieni kitiems.

Dėkojame už pokalbį.

5 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Kaune bus laikinai uždaryta požeminė perėja

Sulaikyti geležinkelio bėgius ardę ir jų dalis bandę pasisavinti jaunuoliai

Naujas mokestis už elektrą suplonins piniginę

Atomazga: neįgalią motiną uždusinęs kaunietis - pakaltinamas

„Kas vyksta Kaune“ skaitytojai padėjo surasti pavogtą pirtį: banditai toliau ieškomi

Nauji butai Kauno senamiestyje vilioja ieškančius balanso tarp karjeros ir turiningo laisvalaikio

Valstybės biudžete numatyta skirti pinigų naujajam Kauno stadionui

Sunkiasvorio automobilio partrenkta moteris paniro į komą

Nelaime paženklintas vidurnaktis: per gaisrą užgeso žmogaus gyvybė

10 Kauno regiono baseinų: kiek kainuoja, geriausi kainų pasiūlymai, paslaugų paketai