D. Trockis siūlo kasdien dėkoti: pamatysite, kaip viskas pasikeis

Delfi/T. Vinicko nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Daugelyje saviugdos knygų, daugumoje mokymų teigiama – kad vyktų sąmonės ir žmogaus kūno evoliucija, reikia išeiti iš komforto zonos ir nuolat patirti stresą. Šį kartą kalbamės su Dmitrijumi Trockiu apie tai, kas gi yra stresas, kuris skatina pozityvias transformacijas.

Interviu su chiromantu ir psichologu Dmitrijumi Trockui buvo publikuotas leidinyje „Vegetarian“, 2017 m. birželio mėnesį.

– Dima, mūsų pokalbio tema atsirado dėl vieno epizodo, neseniai vykusio tavo gyvenime… Papasakosi?

– Gegužės 1 d. atsikėliau 10 val. ryte. Ne su saule, o daug vėliau. Atrodytų, išsimiegojai, pailsėjai, puikiai jautiesi, tik yra vienas nedidelis „bet“. Supranti, kad gyvenimas tau duotas ne amžiams, o tik tam tikrai laiko atkarpai, iš kurios tu ne tik 10 valandų iš eilės bukai pramiegojai, bet dar ir praleidai geriausias saulėtekio valandas. Tai ne šiaip erzina, tai siutina.

Kai jaučiamas susierzinimas ir net kaltė, žinoma, norisi kažkaip jų atsikratyti – pavyzdžiui, padaryti ką nors naudingo kūnui. Tada imi riedučius ir eini į sporto aikštelę. Vos pradedi važinėti, pirmą pusvalandį–valandą viskas tave erzina. Erzina šunys su pavadėliais, kurie aplink laksto, o tu vis už jų užkliūni. Tave erzina vaikai s dviratukais ir paspirtukais, kurie taip ir taikosi papulti tau po riedučiais. Tave erzina damutės su vežimėliais, kurios kalba telefonu ir nežiūri, kur eina. Tave viskas siutina. Stresas, stresas, stresas.

Bet štai praeina pirma valanda ir dėl šio streso, dėl nuolatinio susierzinimo tu iš pradžių pukši kaip garvežys, paskui mintyse atsiprašinėji visų šitų žmonių, o paskui… Paskui kažkas įvyksta. Atsiranda greitis, paaštrėja reakcija, keiti pasilenkimo kampus, atlieki kažkokius ekvilibristinius triukus su šitais riedučiais. Ir tam tikru etapu staiga ateina suvokimas, kad visi šitie žmonės – broliai, mes – viena šeima, viena komanda. Ir net gegužės saulė – ji visai ne tokia kaip birželio ar rugsėjo. Paprasčiausiai myli paukščius, kurie čiulba, šunis, kurie bėgioja, vaikus, kurie eina per gatvę ir tau šypsosi, o tu šypsaisi jiems… Ir viskas – dėl streso.

– Kam vis dėlto reikalingas stresas?

– Be streso žmogus labai greitai pradeda, visų pirma – tingėti, antra – degraduoti. Tingėjimas ir degradavimas – du broliai. Stresas būna dviejų pagrindinių tipų. Pirmas – toks, kurį patys susikuriame. Paprasčiausiai keliame tingią savo sėdynę nuo sofos ir kažką darome. Toks stresas būna, pavyzdžiui, sporto salėje, užsiimant bet kokia veikla. Tai kontroliuojamas stresas – kai verti save kažką veikti, o to rezultatas – sąmonėje įvykstantys pokyčiai.

Antro pobūdžio stresas nuo mūsų nepriklauso. Jis visada atkeliauja pas žmones, kurie gyvenime labai ilgai užsiima niekais. Tokie žmonės egoistiškai, be įtampos gyvena savo gyvenimą, visokiais būdais stengdamiesi atsikratyti įtampos – taip pat ir cigaretėmis, alkoholiu, nekontroliuojamomis sekso rūšimis, azartiniais ir kompiuteriniais žaidimais ir t. t.

Vieną kartą pas tokius žmones ateina jo didenybė Dievas ir duoda stresų, susijusių su sveikata, pinigais, artimaisiais ir jų sveikata. Tada pagaliau įvyksta labai stiprus susikoncentravimas į akimirką „čia ir dabar“ ir kyla klausimas: „Dėl ko apskritai gyvenu?“ Būtent tą akimirką – kapinėse, ligoninėje, banke, – žmogus patiria stresą ir patiria būseną, kuri vadinasi „aiškumas“ – matymo ir jautimo aiškumas. Žmogus tarsi persikrauna, iš naujo įvertina savo gyvenimą. Pradedi vertinti mamą, žmoną, vyrą, vaikus, kai jie buvo sveiki, laiką, kai nebuvo skolų, paskolų – laiką, kai viską buvo galima padaryti lengvai, bet trukdė tinginys. Įvyksta pervertinimas.

Taigi stresas – kaip dieviška lazdelė, kuri skatina žmogų susimąstyti apie pagrindinius savo gyvenimo klausimus: kas gi aš, iš kur aš ir kur aš (einu), kam aš (esu)? Šie esminiai klausimai skatina žmogų vystytis. Ne klausimas, kaip pasveikti, nes pasveikus galima vėl susirgti. Ir ne klausimas, kaip praturtėti, nes nuo elgetos krepšio ir kalėjimo niekas neapsaugotas. Tik amžini klausimai suteikia atsakymus, kuriuos lydi tyla.

– Galima sakyti, kad yra tik du variantai. Arba pats sąmoningai, nuolat kursi sau stresines situacijas, kuriose peržengi savo tingėjimą ir darai kažką naujo, tai, kam reikia daugiau pastangų, įtampos ir išteklių. Arba kaupi būseną be streso, bet paskui už tai gausi į kailį. Ir kuo toliau nusiritai atgal, tuo labiau skaudės. Tada kyla klausimas – kokį stresą rekomenduoji nuolat susikurti?

– „Kiečiausias“ stresas – daryti tai, ko anksčiau mano gyvenime nebuvo. Iš visų man žinomų stresų pats harmoningiausias – pastoviai būti dėkingam. Nuolatinis dėkingumas Kūrėjui tėvų, sutuoktinio, draugų asmenyje, kūno (pavidalu) ir fakto, kad dabar esu sveikas. Kasdien būti dėkingam už viską – žmogaus sąmonei nenatūralu. Kaip šitaip? Tiesiog būti dėkingam? Bet apie tai pagalvojus… Regis, paprasta, bet iš tiesų nėra paprasta. Kad pats kvėpuoju, pats vaikštau – jau už tai galima dėkoti.

– Vadinasi, kad ir kas su tavimi vyktų, kad ir kokius žmones sutiktum, reikia nuolat savęs klausti, nuolat ieškoti, kodėl dabar, šalia visų kitų jausmų jauti dėkingumą. Ar tai nebus nenatūralu?

– Greičiausiai pirmu etapu tai bus diktuojama proto. Turiu būti dėkingas, nes Dima sakė, kad reikia būti dėkingam. Ir dar taip parašyta ir Biblijoje, ir Korane ir apskritai visuose šventraščiuose. Taip, bus dirbtina, išgalvota. Bet kaip sakoma – kelią nueina einantis. Iš pradžių dėkojate, remdamiesi protu, šypsotės dirbtinai. Ir apskritai tai prieštarauja sveikam protui – jus muša, o jūs dėkosite.
Bet paskui pastebite, už ką iš tiesų žmogus gali būti dėkingas. Tarsi žybteli galvoje, širdyje ar sieloje, nežinau – gal pėdoje. Vyksta tarsi permąstymas, perdėliojamas, sąmonės transformacija, toks dieviškasis auditas. Tiesiog dėkingumas. Ir tuose įvykiuose, kurie vakar atrodė negatyvūs, šiandien matai Kūrėjo ranką, kuris buvo atsargesnis ir rūpestingesnis už tūkstantį mylinčių motinų.

– Egzistuoja toks požiūris, kad pagal tai, kaip mokaisi būti dėkingas už tai, ką jau turi, atsitinka vis daugiau įvykių, už kuriuos gali padėkoti.

– 100-u procentų taip ir yra. Reikia tiesiog mokytis būti dėkingam.

– Dima, bet juk įprastai, – jei paskaitysime saviugdos knygų, paklausysime mokymų, paskaitų, – rekomenduoja kelti sau tikslus, kurie būtų nauji, keltų stresą, ir eiti jų link, daryti kažką naujo, nežinomo, nemalonaus. Žodžiu, išeiti iš komforto zonos.

– Būti dėkingam – irgi savotiškas išėjimas iš komforto zonos, neįprastas mąstymo būdas. Ką duotų pasivaikščiojimas su lygintuvu, išėjimas apsiavus skirtingus batus ar šuolis su parašiutu? Taip, gausite pakitusią sąmonės būseną, bet daugiausia 24-ioms valandoms. Smegenys taip sutvertos, kad žmogus labai greitai prie visko adaptuojasi, pripranta. Ir po kažkiek laiko galėsi nors nuogas po Raudonąją aikštę vaikščioti – viduje nieko nevyks.

Bet tai, prie ko smegenys niekaip negali priprasti, yra nuolatinis dėkingumas. Nes už kiekvieną net mažiausią dėkingumą už menkiausią įvykį, tiesiog už įkvėpimą ir iškvėpimą Kūrėjas apdovanodamas kas kartą duoda daugiau ir gilesnių būsenų, o atitinkamai už tai jaučiamo dėkingumo su nieko nepalyginsi.

– O jei tik išgalvosi sau įvairias stresines užduotis, ateis akimirka, kai jau nebesuprasi – ką dar šiam gyvenime išbandyti, kad būtų streso. Jau ir lynu vaikščiojai, ir su parašiutu šokai…

– Ir kai kurie tampa priklausomi nuo tokių dalykų, nuo adrenalino. Ir jau negali įsivaizduoti gyvenimo be parašiuto, azartinių žaidimų, ryškaus makiažo, neįprastų poelgių, jiems reikia būti dėmesio centre… Bet tai jau nebeveža taip, kaip prieš 15 metų, nebūna tiek adrenalino.

– Per vieną paskaitą sakei tokią frazę – kad geriausiu narkotiku aprūpina Dievas, todėl reikėtų ieškoti ryšio su Juo.

– Taip, tik Dievas suteikia tokių būsenų, kurioms jokios kitos neprilygsta. Žmogiški „narkotikai“ – endorfinas, dopaminas, serotoninas, oksitocinas – veikia daugiausia parą. O Dievas suteikia tokių smegenų būsenų… Šventiesiems veikiausiai gaminasi kažkas apskritai nesuvokiamo – amrita, nemirtingumo eliksyras, ir jie nuolat gyvena palaimoje. Todėl reikia ieškoti kažko amžino, o ne to, kas veš nuo 15 minučių iki paros.

Apskritai mano patirtis rodo – jei nekontroliuojate situacijos savo požiūriu, situacija kontroliuos jus. Arba skiriate sau harmoningų streso būdų, arba dieviškumas (kosminė sąmonė, noosfera, karmos principas) suteiks jums jau neharmoningo streso. Bet kokiu atveju, ir pirmas, ir antras kelias reiškia vystymąsi. Tik jums rinktis – būti sąmoningam ar nesąmoningam.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

1 KOMENTARAS
Komentuoti

Komentuoti

*

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

Naujausios žinios

Kaune vogtu automobiliu atvykęs kaukėtas vyras bandė apvogti bankomatą

Lietuvos įtakingiausieji 2017: verslininkų ir ekonomistų sąrašas

Tragiška naktinė avarija - žuvo jauna vairuotoja

Paskelbti Kauno kultūros biuro interjero konkurso nugalėtojai

Kaunietis E. Riabko tapo Europos F2 vandens formulių vicečempionu

Pirmą kartą lietuje vykusios futbolo varžybos panemuniečiams atnešė pergalę prieš sunkiasvorę žvaigždžių komandą FK „Prelegentai“

Festivalis „Broma Jazz" sukvietė įvairiausių džiazo stilių gerbėjus

Rasta nuskendusi moteris

Nauji reikalavimai gali užkirsti kelią šalyje rengti dvi populiarias loterijas

„Kaunas Jazz“ įkūrėjas J. Jučas: kitų metų festivalį iš dalies gaubia nežinia