Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Balandžio 2-ąją 1920-ais metais „Lietuva“ išspausdino tekstą apie tai, ką reikėtų keisti Laisvės alėjoje.
„Kas Kauno gyventojų nežino Laisvės Alejos? Tai yra viena gražesnių Kauno gatvių. Kalbu <gražesnių> – Kaune nėra nė vienos gražios gatvės – visas purvinos, nešvarios, nevalomos nuo purvyno. Į gatves ir gatveles visur, net dienos metu, lieja visokių nešvarumų, tas visa daro ne tik nemalonaus įspūdžio, bet labai kenkia sveikatai. Niekas į visą tai nekreipia akies, rodos, kad tai ne tik nepakenčiama, bet būtinai reikalinga, be to žmogus nei apsieiti negali, Laisvės Aleja yra kiek švariau laikoma; taip Laisvės Aleja ir yra gražesnė neg kitos. Laisvės alėja gana plati, laikoma geresnėj tvarkoj; viduriu gatvės eina gana platus takas, liepų nusodintas, kurios daro gero įspūdžio, o labiausia pavasario metu, kada jaunos liepelės ima sprogti arba vasarą joms žydint, Laisvės Alejos šonais stovi gražiausi Kauno rūmai: gimnazijos rūmas, pašto, Lietuvos prekybos ir pramonės Bankas, Gustaičio cukrainė, plevėsuoja užsienio atstovybių vėliavos, o alejos gale stovi milžinas soboras.
Laisvės Alėja, tai yra pamėgta Kauno visuomenės vieta, kur galima matyt daugybę vaikštinėjančių žmonių, visokio luomo ir lyčių.
Čia vaikštinėja gražiai pasipuošusių vyriškių ir moterių, o ir nuskurusių neturtėlių. Negeras dalykas, į kurį niekas nekreipia akies, jis daro labai blogo įspūdžio, tai būtinai reiktų Kauno gatvėse, o labiausia – Laisvės Alejoj pašalint. Čia švaistos ir daugybė nusskarmalavusių vaikų, kurie veik graibo vaikščiojančius gatve už skvernų, prašydami nors vieną kapeiką. Nuo jų sunku atsikratyti, jų daugybė, jie daro taip pat labai blogo įspūdžio.
Kodel visuomenė nepasirūpins juos sušelpt maistu ir drabužiais?
Ar negalima būt kuriuo nors būdu tas sutvarkyt? Sektųs padaryt rinkliavą, išskaityt kurį nuošimtį nuo prekybos pelno, nuo valdininkų algos, rodos, nuo to niekas neatsisakys, paaugusiems suteikt kurio nors darbo; negalintiems – įsteigt prieglaudą. Juk tie maži elgetėliai, tai būsimieji piliečiai; jie kaip įpras elgetaut iš niekniekių mist, sunku bus susilaukt iš jų gerų piliečių. Patyrę apie tuos mažus elgetas, manau rastum jų daug, kurie elgetauja ne dėl savo bėdinumo išprašyti <kapeikėlę> maistui, bet taip sau, iš išdykumo, kad už surinktus skatikus nusipirktų saldainių, papirosų.
Dažnai galima pastebėt gatvėse nuskarmalavusį vaikiščią su papirosu dantyse. Ne tik užsienio Vak. Eiropoj miestuos, net Rusuos man niekad neteko matyt tiekos daug elgetų. Nejau laikinojoj Lietuvos sostinėj tai leistinas dalykas?
Antra, Kauno miesto, o ypač Laisvės Alejos liga tai lengvojo būdo gražioji lytis, kurių daug vakarais vaikštinėja. Jos gan gražiai pasirėdo, yra ir bėdinesnių, kitos apisenės, o kitos tai ir visai jaunos. Kaip tik saulė nusileidžia, iki vėlai nakčiai jos varo savo darbą kalbinėja praeivius, net sunku nuo jų atsikratyt. Daugiausia jos vaikštinėja Laisvės Aleja, matyt tai jų pamylėta gatvė.
Laisves Aleja! Permaža tavy yra laisvės…“
