Senasis Kaunas: vokiečių generolo atsiminimai | Kas vyksta Kaune

Senasis Kaunas: vokiečių generolo atsiminimai

"Lietuva senose fotografijose" nuotr.

Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Kovo 28-ąją 1934-ais metais „Lietuvos aidas“ aprašė vokiečių generolo atsiminimus apie Kauną.

„Per didįjį karą Kauną aplankė vokiečių kaizeris Vilhelmas ir visa eilė aukštų vokiečių karininkų.

Yra kauniečių gyvai atsimenančių vokiečių kariuomenės paradą, kurį priėmė kaizeris.

Ilgesnį laiką Kaune pagyveno dabartinis Vokietijos prezidentas, feldmaršalas Hindenburgas ir gen. Ludendorfas, kuris savo atsiminimuose pasakoja apie gyventąjį Kaune laikotarpį.

Pasibaigus didžiosioms operacijoms rytų fronto armijos atsidūrė tokiose aplinkybėse, kurias reikėjo visapusiškai sutvarkyti. Kariuomenės vadovybei reikėjo būti arčiau armijų ir užimto krašto. Dėl to ji spalių mėn. 1915 m. atvyko į Kauną. General-feldmaršalas Hindenburgas, generalinio štabo kasininkai ir Ludendorfas apsigyveno dviejose Tilmanso vilose. Pats Tilmansas nuo pat karo pradžios buvo Vokietijoje.

Generalinio štabo būstinė įsikūrusi rusų tvirtovės štabo rūmuose. Ludendorfas pasijuokia iš kabėjusių ant sienų penkiasdešimt pfeniginių rusų caro, carienės ir sosto įpėdinio atvaizdų, vadinamos juos karakteringus rusų kultūrai.

Kauną Ludendorfas pavadino „tipingu rusų miestu“, su žemais, menkais mediniais namais. Iš supančių miestą kalnų gražus reginys į miestą ir Nemuno ir Neries santaką. Kauno pilies griuvėsius jis vadina vokiečių ordino kultūros darbo rytuose įrodymu. Ludendorfą sužadinę „galingi istoriniai atsiminimai“ ir jis nutaręs šiame užkariautame krašte tęsti vokiečių kultūros darbą, kurį vokiečiai kelis šimtmečius varę.

Naujajai karo vadovybės darbo būstinei reikalingi baldai buvo paimti iš gyventojų, – šitaip prasidėjo kultūrinis vokiečių darbas. Atskiram svetimos šalies gyventojui, esą, vis tiek, kuriuo keliu netenka jis savo turto. Jis nesuprantąs karo būtinų reikalų ir greit sudarąs nuomonę apie priešų barbariškumą.

Kaune radę daug baldų, bet atėję Lietuvos Braston radę tuščius barakus. Dėl to paliepta dalį baldų Lietuvos Braston nugabenti iš Kauno.

Kaune Ludendorfas lankydavęs evangelikų pamaldas, pastoriaus Vesselio laikomas buv. rusų sobore, galingame rusų priespaudos laikų padare… Sobore pirmą kartą svetimoje žemėje išgirdęs kaip bažnytinę giesmę, puikią senąją dainą:

Atsidaviau
Ranka ir širdimi
Tau, krašte pilnas meilės ir gyvybės,
Mano vokiškoji tėvyne!

Ši giesmė Kauno sobore buvusi kas sekmadienis per pamaldas giedama ir „giliai į vokiečių širdis įdedama“.

Toliau Ludendorfas panagrinėja santykius tarp okupantų ir okupuotojo krašto gyventojų, pasiskundžia, kad lietuviai vokiečiams atšalę, nors vokiečiai „pradėję spartų kultūros darbą“. Ypač palankiai laikęsis žydai ir jų veikla buvusi įvertinta.

Pirmoji žydų liaudies valgykla Kaune buvusi Ludendorfo vardu pavadinta.

Kaip Lietuvoje „kultūros darbas“ varytas, kaip užimtasis kraštas administruotas, visi puikiai atsimename. Ir Ludendorfas gyręsis, gyręsis, – pagaliau ir atvirai pasisako: „Dėl klaidingų humanistinių jausmų gailėtis, tėvynės kaina, krašto, esančio vyr. fronto vado žinioje, būtų nesąmonė.“

Tuo požiūriu niekas negali prikišti, kad vokiečiai tokias nesąmones būtų darę… Iš krašto buvo spaudžiamos visos sultys.

– Dideles celulozinio medžio partijas išgabenome į Vokietiją parako ir popieriaus fabrikams. Aš džiaugiuosi, galėjęs palengvinti tiekimą popieriaus savo šalies laikraščių leidėjams.
– Miško plukdymas Nemunu buvo vėl atnaujintas ir patarėjo Schutte dideliu mastu organizuotas.
– Mes rūpinomės ir smalos varymu, dėl to pagal vyr.miškų urėdo Kienitz projektą, šiame krašte organizavome šį dalyką visai naujai. Smalai gaminti Kaune įsteigėme fabriką. Taip pat ir įvairius keminius medžio produktus gamindavome tam tikrose įmonėse. Pagaliau, mes ir medinę anglį gaminome.
– Miškų patarėjas Kircher ir daugelis kitų miško specialistų savo rūpestingumu ir energija pasistatė sau paminklą…
– Mūsų pajamos rėmėsi muitais, monopoliais, mokesčiais ir valstybine gamyba.
– Pajamų užtekdavo be valstybės pagalbos kraštą valdyti.

Daug dar pasigiria Ludendorfas vokiečių nuopelnais okupuotosios Lietuvos gyventojams higienos, teisingumo, švietimo srityse ir išgyręs savo gabiuosius, pačius sau paminklus pasistačiusius bendradarbius, pabaigia atsiminimų apie Kauną ir Lietuvą skyrių:

– Darbas veltui nenuėjo, bent karo metu jis davė naudą tėvynei, kariuomenei ir pačiam užimtajam kraštui, bet klausimas, ar užsiliko ten sėkla, kuri atneštų vaisių, yra surištas su mūsų sunkiu likimu, į kurį tik ateitis tegalės atsakyti.

Sėklų tai pasiliko, tik, tur būt, ne tų, kurias Ludendorfas, tai rašydamas, turėjo galvoje.“

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA