Atvėrė duris į vieną seniausių gyvenamųjų namų Kaune, kurį gaubia legendos | Kas vyksta Kaune

Atvėrė duris į vieną seniausių gyvenamųjų namų Kaune, kurį gaubia legendos

R. Tenio nuotr.

Šįkart portalas „Kas vyksta Kaune” lankosi XV a. pab. statytame Perkūno name, viename seniausių gyvenamųjų namų Kaune. Po vėlyvosios gotikos pastatą vedžioja viduramžių drabužiais pasipuošusi šio namo programų koordinatorė Ramunė Gecaitė.

[galerija kiek=”24″]

Žinoma, kad šis dviejų aukštų, raudonų plytų pastatas, lyg nėriniais išpuoštu frontonu, turėjo namą dvynį, stovėjusį šalia, pastarasis galėjo būti naudojamas kaip sandėlis prekėms krauti. Deja, iki šių dienų jis neišliko. Perkūno namo paskirtis buvo prekybinė: veikė kontora ir nedidelė parduotuvė, dabar čia muziejus ir edukacinė erdvė.

Apipintas legendomis

R. Gecaitė pažymėjo, kad pastatas statytas daugiau, nei prieš 500 metų, kai Lietuva buvo didelė ir turtinga valstybė. Vytautas Didysis suteikdamas Kaunui Magdeburgo miesto teises, kvietė čia kurtis žmones ir iš kaimyninių valstybių, į kvietimą atsiliepė nemažai užsieniečių. Gidai pasakoja, kad po Kaunu buvo daug požemių, Vytautas į kitą upės krantą – Aleksotą, patekdavo būtent jais, neatmetama, kad požemis galėjo būti ir netoli Perkūno namo.

Kas buvo pirmas namo savininkas – nežinoma, spėjama, kad pasiturintis miestietis.

„Kas pastatė šį namą duomenų neišliko, tačiau žinoma, kad antrasis savininkas buvo lietuvis pirklys Steponas Dulkė”, – teigė pašnekovė. Iš S. Dulkės šį namą 1546 m. nusipirko miesto burmistras Bernardas Bitneris. Jo laikais čia turėjo lankytis nemažai svečių, tad namas neabejotinai naudotas reprezentacinėms reikmėms.

Muziejininkė pasakojo ne vieną legendą, kuriomis šis namas apipintas. Viena jų byloja, kad gotikinis namas galėjo būti Hanzos pirklių organizacijos kontora, šios organizacijos dėka Kaunas XV a. antroje pusėje ir suklestėjęs. Šalia Perkūno namo veikė muitinė, tad tai buvo palanki vieta išsikrauti laivams, be to ir turgus netoli.

Perkūno namas

Istoriniai šaltiniai teigia, kad į Kauną anuomet atplaukdavusios Lietuvos prekės – vaškas, medus, grūdai, kailiai, lentos laivų statybai, pelenai, degutas, derva ir kt., čia prekes pakraudavo į didelius laivus (pakeliančius 250 tonų) ir plukdydavo į Gdanską. Iš Gdansko laivai grįždavo su Vakarų prekėmis: druska, metalais, brangiaisiais audiniais.

Dar vienas pasakojimas sukurtas apie šio namo pavadinimą, teigiama, kad 1818 m. šalia statant muitinę, darbininkai netyčia apgriovė Perkūno namo sieną ir aptiko nedidelę žalvarinę skulptūrą, apie 27 cm ūgio: tai buvo vyras su karūna ant galvos, joje įamžinti miesto bokštai ir šventyklos, o vyro  rankose – trys žuvys.

„To meto istorikas Teodoras Narbutas tikino, kad tai senojo baltų tikėjimo dievo Perkūno skulptūra. Nuo to laiko namas ir pradėtas vadinti Perkūno vardu”, – aiškino R. Gecaitė. Kelta versija, kad tai galėjo būti pagonių dievaičio Perkūno šventykla.

Kiti istorikai teigė, kad radinys galėjo būti Kauno miesto globėjo atvaizdas, mat trys žuvys galėjusios simbolizuoti tris upes: Nemuną, Nerį ir kiek toliau tekantį Nevėžį.

Skulptūra buvo atiduota Varšuvos muziejui, paskui keliavo į Sankt Peterburgą, ten dingo.

Rūsyje planavo laidoti žmones

Kelionę pradėjome nuo rūsio, paslaptingiausios namo dalies. Nors R. Gecaitė tikino, kad rūsyje nesivaidena, visgi, vaikščioti jame nebuvo itin jauku, juolab žinant, kad anksčiau čia norėta steigti laidojimo vietas.

Perkūno namas

„1670 m. jėzuitų ordinas nusipirko šį namą, įrengė jame koplyčią, pertvarkė rūsį ir galvojo čia laidotis. Anksčiau rūsys buvo keturkampis, dar išlikusi originali, 500 m. senumo siena, panaši kaip Kauno pilyje”, – dėstė pašnekovė.

Rūsyje ant stalo padėti vaškas ir druska, pagrindinės prekės, kuriomis anuomet prekiaudavo. Turistai mėgsta čia pat išbandyti žvakių iš lydyto vaško gaminimą.

„Šiame name anksčiau lankydavosi pirkliai iš įvairiausių šalių, užsukdavo olandai, anglai ir kiti, atbagendavo įvairiausių prekių”, – pažymėjo R. Gecaitė.

Perkūno namas

Stovėjo pagrindinėje miesto gatvėje

Kai statytas Perkūno namas, ši Švenčiausiosios Mergelės Marijos gatvė (dabartinė Aleksoto g.) buvo viena iš pagrindinių, ji jungė Nemuno laivų uostą su turgaviete (dabartinė Rotušės a.), kur virdavo prekyba.

Anot R. Gecaitės, šiame name turtingos šeimos gyvendavo apie 150 metų, paskutinė šeima namą padovanojo bernardinų vienuoliams, jie XVII a. perdavė teises liuteronų bendruomenei, namą, kaip minėta, XVII a. antroje pusėje nusipirko jėzuitų ordinas, įsirengė koplyčią, vėliau mokymo klases.

Iš erkerio – gatvė kaip ant delno

Teigiama, kad antrasis aukštas buvo skirtas gyvenamosioms patalpoms, jis buvo suskirstytas į tris dalis: miegamasis, vidury virtuvė, o prie gatvės – svetainė.

Perkūno namas

Sienų storis didesnis, nei 1,2 metro, atkurtos XVI a. pr. pavyzdžio didžiulės palangės, ant jų galima laisvai atsigulti. Netoli židinio, pačiame krašte – erkeris, išsikišimas iš namo. Čia geriausias apšvietimas name, galima knygas skaityti, rankdarbius daryti, smagu apsižvalgyti, jis naudotas ir stebėti ar nesitaikoma namo apvogti. Kadangi čia buvo centrinė miesto gatvė – matydavosi visi keliaujantys žmonės.

Antrame aukšte yra salė, kur anksčiau priiminėdavo svečius. Pastate ploto daug, bet kambarių mažai. „Manoma, kad tais laikais stipriai šalant, žmonės visi kartu miegodavo, būdavo ir penkiese lovoje, kad tik šilčiau. Kūrendavosi židiniais, bet naktį juk neprikūrensi, langai galėjo būti kiauri, nes iš vitražėlių gaminti, dabar tokius daryti būtų labai netaupu”, – pasakojo R. Gecaitė.

Duoklė poetui A. Mickevičiui

Anot pašnekovės, kai jėzuitus ištrėmė iš Rusijos imperijos, pastatas naudotas kaip sandėlis, gali būti, kad poetas Adomas Mickevičius lankėsi Perkūno name. 1844 m. čia veikė pirmas miesto dramos teatras, jame gastroliuodavo trupės su operomis ir spektakliais. Paskui vėl pradėjo gyventi žmonės, gyveno ortodoksų šventikai. Po Pirmojo pasaulinio karo pastatą susigrąžino jėzuitai, įrengė berniukų bendrabutį.

„A. Mickevičius čia tikrai negyveno, namas priklausė mokyklai, kur jis mokytojavo. Kaunas tuomet buvo nuosmukyje, tad jis nebuvo itin patenkintas, kad čia reikia gyventi. Bet du kartus turėjo laiko įsimylėti ir gražių eilėraščių parašyti”, – atskleidė Perkūno namo atstovė.

Šiame kambaryje saugoma vertingų knygų, yra ir iš XIX a. pr., asmeninės A. Mickevičiaus bibliotekos.

Darbuotoja pažymėjo, kad kambaryje dažnai lankosi lenkai turistai. Kambaryje galima išvysti ne tik to meto daiktų, knygų, bet ir viduramžių, renesanso laikotarpio drabužių, juos dažniausiai rengiasi darbuotojai, vesdami teatralizuotas ekskursijas ir šių ekskursijų dalyviai.

Miestas „paaugo” 1 metrą

Išeikime į lauką. Perkūno namo eksterjere – tipiškas XV-XVI a. puošimas: rombai iš juodų plytų. R. Gecaitė nusiveda prie Aleksoto gatvės, įėjimo vartų į Perkūno namo teritoriją. Čia įrengti nedideli laiptai, jų aukštis – daugiau kaip 1 metras.

Perkūno namas

„Čia originalus 500 metų senumo lygmuo, matyti kaip pakilo miestas – daugiau, nei metrą”, – pastebėjo muziejininkė.

Manoma, kad kieme galėjo būti daugiau pastatų Perkūno namui aptarnauti: kepykla, alaus darykla, salyklinė, svirnas (namas dvynys), galėjo stovėti gryčia tarnautojams, arklidė, vežiminė, pirtis, galbūt tvartas, pašiūrė malkoms bei šienui ir tualetas. Tai neatsiejami statiniai nuo Viduramžių Kauno miesto pirklio sklypo sudėties.

Nuo 1991 m. Perkūno namas grąžintas Lietuvos jėzuitų provincijai, jame savo veiklą vykdo katalikiško suaugusių švietimo įstaiga „Gyvenimo ir tikėjimo institutas“ bei kelionių organizatorius UAB „Mūsų odisėja“. Čia eksponuojamos dailės parodos, vyksta koncertai, teatralizuotos ekskursijos ir seminarai.

1996 m. Perkūno namas įrašytas į LR kultūros vertybių registrą, o 2008 m. paskelbtas kultūros paminklu.

Muziejininkės teigimu, pastatas stovės dar 500 m. nes restauruotas, geros būklės. Iki šiol Perkūno namas laikomas vienu gražiausių Kauno pastatų.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA