Minint Laisvės gynėjų dieną, jau ketvirtą kartą Lietuvoje vyksta iniciatyva, raginanti prisiminti žuvusiuosius kovoje už laisvę, įsisegant Neužmirštuolės žiedą.
Neužmirštuolės dalintos ir centrinėje Kauno gatvėje – Laisvės alėjoje. Prie pilietiškos akcijos prisijungė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai su jaunaisiais policijos rėmėjais bei Lietuvos policijos veteranų asociacijos Kauno filialo nariais, dirbusiais 1991-ųjų sausio 13 d.
Renginio metu išdalinta net 2,5 tūkst. neužmirštuolių žiedų: 1 tūkst. Kauno mieste bei 1, 5 tūkst. žiedų Kauno apskrityje. Pareigūnai gyventojams gėles klijavo ant kairės pusės, kad arčiau širdies būtų.
Žurnalistų kalbinti praeiviai akciją pasitiko su šypsena, tikino apsidžiaugę maža, tačiau itin reikšminga dovana.
„Ši diena labai svarbi mūsų šeimoms, juk tuomet alsavome laisvės troškimu šaliai, dalyvavome įvykių sūkuryje. Šiandien su draugais pasidalinome prisiminimais, anuomet išgyventais su visa šalimi, namuose iškabinome Lietuvos vėliavas. Neužmirštuolės labai reikšmingos, ypač jaunimui, kuris apie to meto įvykius sužino gal tik dabar. Lietuva graži, puiki šalis gyventi, ji dar gražesnė bus, jei kiekvienas prie to prisidėsime” – susimąstyti ragino Jurgita ir Regina iš Kauno.
Laisvės alėjoje sutikta Nijolė gailisi, kad lemtingais 1991-ųjų sausio įvykiais pavėlavo į autobusą, vežantį Vilniun ir svarbiose kovose už laisvę sostinėje – dalyvauti negalėjo. „Labai gaila, kad tomis dienomis nebuvau Vilniuje, tai labai svarbios dienos mūsų valstybei, tačiau keliavau prie objekto Kaune – žmonės rinkosi prie S. Daukanto gatvėje esančio televizijos pastato”, – pasakojo kaunietė.
Neužmirštuolių žiedus praeiviams dalinusi Lietuvos policijos veteranų asociacijos Kauno filialo narė Janina Ambrutienė pasakojo prieš 26 m. sausio 13-ąją sutikusi darbo vietoje – Varėnos policijos komisariate, kur dirbo nepilnamečių reikalų inspektore. Kaip pasakojo, nuotaikų tuomet buvo įvairių, namuose laukė dvi mažos dukros, tačiau reikėjo dirbti, taip pat pasergėti kitų miestiečių vaikus, kurie ryte atsibudo ir neberado tėvų šalia. Tėvai buvo išvykę Vilniun, už Lietuvos laisvę kovoti.
„Baisiausia buvo, kai per radiją žurnalistė Eglė Bučelytė pranešė, kad jau viskas: pagrindiniame televizijos pastate vaikšto svetimi. Nežinojome kas laukia: išauš rytas ir kas tada? Kolegos pareigūnai buvo išvežti prie Aukščiausios tarybos rūmų, nebuvo aišku grįš jie ar ne? Kaip toliau gyventi?”, – pasakojo J. Ambrutienė ir tęsė:
„Apie savo šeimą jau nebuvo laiko kada galvoti, nors turėjau dvi mažas dukras. Didžiausią įspūdį tą naktį paliko vyčiai: jau turėjome sagas su vyčiais, tad išplėšėme buvusias su žvaigždėmis ir viską persiuvome. Buvome vieningi kaip niekada! Taip išdidžiai skelbėme: mes lietuviai, o ne kiti. Nors atskirti, kur savas ir svetimas – tomis dienomis buvo labai sunku”, – kalbėjo buvusi pareigūnė.
Ji pridūrė, kad neužmirštuolių akcija būtina, jog žmonės neužmirštų, kokiu būdu buvo iškovota laisvė.
Laisvės alėjoje sutiktas partizanų vado pulkininko Jono Semaškos sūnus Alvydas Semaška pasakojo lemtingomis dienomis net nesuabejojęs, kad būtina eiti ir ginti laisvę: „Juk mano tėvas už laisvę savo gyvybę paaukojo”, – sakė pašnekovas.
Jis mena lemtingą dieną buvęs prie retransliacijos bokštų Žaliakalnyje, o naktį vykęs į Juragius.
„Kai pranešė per televiziją, kad Lietuvą puola ir paragino rinktis aikštėse, sausio 12 d. visi kauniečiai bėgo į Vienybės aikštę. Prisimenu kaip visi skubėjome! Vieni bebėgdami segėsi paltus, kiti pakilę iš lovų bėgo besisagstydami diržus. Rinkosi minios! Aikštėje stovėjo autobusai ir vežė į objektus: į Sitkūnus, Juragius, prie kitų objektų. Aš pakliuvau į Juragius. Šarvuočiai pas mus neužsuko, bet tragiškai baigėsi keturiolikai laisvės gynėjų… Neužmirškime savo šalies istorijos, juk taip sunkiai už laisvę kovojome!”, – ragino A. Semaška.
