Vienas iš legendinių Lietuvos krepšininkų, Mindaugas Arlauskas, kartu su „Žalgirio“ komanda tapęs SSRS čempionu ir keletą metų net ryšėjęs komandos kapitono raištį, kaip ir vaikystėje, laiką leidžia istoriniame Ąžuolyno parke.
[galerija kiek=””]
S. Dariaus ir S. Girėno sporto centre rinkodaros vadovu dirbantis sportininkas iki šiol puikiai prisimena parke krėstas aibes ir džiaugiasi, kad istoriniame stadione ir parke galima sutikti vis daugiau sportuojančių vaikų, šeimų ir miestiečių.
M. Arlauskas taip pat yra vienas iš „Ąžuolyno bėgimo“ organizatorių, su juo kalbame apie vaikystę, praleistą Ąžuolyno parko glūdumoje, kelią į krepšinio aikštelę ir Ąžuolyno svarbą miestui.
Augote namie prie Ąžuolyno parko, kas įstrigo iš vaikystės ir šių vietų?
Namas kuriame augau dar ir šiai dienai stovi. Galima sakyti, kad gyvenau vidury kalno, tai negalėjau būti nesportiškas. Bėgdavome į mokyklą Žaliakalnyje, tad reikėdavo parko šlaitus nuolat įveikti. Žiemą po pamokų, su kuprine vietoje rogučių, leisdavomės žemyn namo. Žiemą, vasarą su draugais lakstydavome, žaisdavome parke ir aplink. Visus takelius ir medžius turbūt žinojom ir iki šiol prisimenu. Eidavome ir stadione vykstančių futbolo varžybų pažiūrėti. Buvome ir dažni zoologijos sodo svečiai, lankydavomės turbūt kiekvieną dieną. Tiesiog žinojome kaip ten pakliūti be bilietėlio (juokiasi).
Kokius sporto žaidimus daugiausia žaisdavote vaikystėje?
Nuo paprasčiausių kvailiojimų iki gerokai rimtesnių sporto užsiėmimų. Žiemą itin mėgome ledo ritulį. Žaisdavome ant užšalusio Girstupio iki sutemų. Žiemą leisdavome ir su slidėmis. Čiuoždavome nuo Dainų slėnio skardžių. Vasarą prisigalvodavome visokių kitokių pramogų.
Vėliau teko persikelti į Vilijampolę. Čia prasidėjo futbolas, liko ir tas pats ledo ritulys. Išbandžiau net boksą ir lengvąją atletiką, kol galiausiai pradėjau žaisti krepšinį. Tiesiog nebuvo kompiuterių, tad laiką leisdavome miesto aikštelėse, kurių Vilijampolėje buvo tikrai nemažai.
Ar pamenate savo pirmąją pergalę sporte?
Tikrai pamenu. Tai buvo vieną vasarą, stovykloje. Tuo metu tokios tarsi spartakiados vykdavo. Nors tada dar nebuvau specialiai tam treniravęsis, bet pavyko puikiai pasirodyti bėgimo, šuolio į tolį ir aukštį rungtyse. Tiesiog įdarbis lakstant Ąžuolyne ir žaidžiant su kiemo draugais buvo geriausios treniruotės.
Išbandėte tikrai daug rungčių, prieš pasiliekant ties krepšiniu. Kaip manote, kokias būdo savybes tai padėjo išugdyti?
Be fizinio pasiruošimo, sportas padėjo išsiugdyti pasitikėjimą savimi. Negali būti sportininku, jei nepasitiki savimi. Komandinis žaidimas, būvimas su kitais sportininkais, treneriais padėjo tobulinti ir bendravimo įgūdžius. Išmokau žaisti komandoje, pasitikėti kitais. O šie įgūdžiai svarbūs ne tik sporte, bet ir asmeniniame gyvenime, mokykloje ar studijose. Daug davė ir įvairios su sportu susijusios kelionės. Jos padėjo pažinti pasaulį, pamatyti kitas vietas ir kitokį gyvenimą. Visa tai tiesiog grūdina charakterį.
Pradėjus žaisti „Žalgirio“ komandoje, vėl sugrįžote į Ąžuolyno parką?
Tikrai taip. Nors pagrindinė treniruočių bazė buvo K. Baršausko gatvėje, bet treniruotės vykdavo ir Ąžuolyne, o halėje – varžybos. Tad galima sakyti, kad vėl sugrįžau į šias puikiai pažįstamas vietas, tik jau ne kaip vaikas, o profesionalus krepšininkas. Būdamas vaikas apie tai tikrai negalvojau.
Tiek tada, tiek ir dabar dar vaikštant po šį parką, apylinkes apima prisiminimai iš vaikystės. Visos išdaigos ir įsimintinos akimirkos atgyja. Dabar čia mėgstu pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. Ankščiau nemažai bėgiojau. Šiuo metu čia treniruojasi ir mano sūnus. Kuris seka mano pėdomis ir žaidžia krepšinį. Jam jau esu papasakojęs daugelį savo nuotykių, susijusių su šiuo parku, vaikyste ir treniruotėmis.
Ar labai pasikeitė pats parkas, jame esantys žmonės?
Visi takai, kuriais bėgiodavome vaikystėje liko. Tik dalis jų buvo išasfaltuoti. Nors ąžuolai yra šimtmečius augantys medžiai, bet tenka matyti, kad kiti tiesiog paseno, nebeatlaiko audrų ir vėjų. Bet nepaisant to, žmonės ir miestas vis labiau rūpinasi parku. Medžiai atsodinami naujais, takai prižiūrimi. Kuriamos sporto ir poilsio zonos. Smagu, kad miestas susigrąžino Dainų slėnį ir pradėjo patys jį prižiūrėti. Pasikeitė ir žmonės. Dabar gerokai daugiau važinėjančių dviračiais. Paskutiniais metais atsirado ypač daug riedutininkų, riedlentininkų. Vis dažniau sutinku ir žmones vaikštančius su šiaurietiškomis lazdomis. Mane žavi, kad Ąžuolyne sau vietą randą visi. Senjorai čia gali ramiai pailsėti, sportuoja tiek mėgėjai, tiek profesionalai. Vietos randa ir jaunos šeimos, su mažais vaikais.
Po „Žalgirio” arenos atidarymo kiek pasikeitė halėje vykstantys renginiai. „Žalgirio” komanda ir sirgaliai išsikėlė, bet halė ir parkas nuo to netapo tylesnis. Kaune tiesiog nėra daug aukšto lygio salių, kur galėtų vykti įvairūs renginiai, nuo krepšinio, rankinio varžybų iki cirko pasirodymų. Sporto halėje vyksta tinklinio, rankinio, stalo futbolo, bokso ir įvairių kitų sporto bei kultūros renginių. Tiek halė, tiek stadionas labiau atsivėrė miestiečiams. Čia daugiau pradėta rengti įvairių renginių mėgėjams. Rengiamos ir viešos, nemokamos treniruotės „Judėk sveikai“.
Jau ketvirtą kartą vyks „Ąžuolyno bėgimas“. Kokį įspūdį Jums paliko šis renginys?
Man labai patinka, kad šiuo renginiu žmonės kviečiami į Ąžuolyno parką, pamato dalį istorinio Žaliakalnio ir gali patys bėgti stadione. Visgi, tai rimčiausias ir didžiausias stadionas kokį šiuo metu turime Lietuvoje. Nors apie šią vietą tikrai girdėjo ne vienas, bet ne visi yra buvę Ąžuolyne, ne visi žino, koks įspūdingas parkas yra pačiame Kauno centre. Smagu, kad čia susirenka ir daug vaikų, šeimų. Ir svarbiausia ne laimėti, ne pirmam būti, o sudalyvauti ir pačiam pajausti, ką reiškia stadiono aura. Vaikai „Ąžuolyno bėgimo“ metu gali pasidairyti sporto šakų mugėje ir išsirinkti kas jiems labiausiai tinka ir patinka. Visgi nebūtinai visi dalyviai turi užsikabinti už bėgimo, gal čia atras sau tinkantį būrelį būsimi Lietuvos krepšininkai, futbolininkai…
Smagu matyti ir vaikus besifotografuojančius, besidžiaugiančius gautais medaliais. Šeimas, kurios kartu įveikė trasą ir dalinasi įspūdžiais. Tikiuosi, kad nemaža dalis jų ir toliau sportuos, kvies draugus prisijungti ir turėsime vis daugiau aktyvių miestiečių. Ąžuolynas darosi vis gyvesnis, o Kaunas išsaugos sportiškiausio miesto titulą.
