Kauniečio Luko istorija, kuris šventes sutiko kitaip | Kas vyksta Kaune

Kauniečio Luko istorija, kuris šventes sutiko kitaip

Stopkadras

KTU Studentų atstovybės nariai per šias Kalėdas nusprendė originaliai pasveikinti tuos, kurių jie galbūt niekada ir nesutiks daugiau gyvenime. Studentas Lukas dalinasi savo šventinėmis mintimis ir visiems link gražių Kalėdų!

„Šiemet, kaip ir pernai, Šv. Kūčias paminėjau kiek kitaip – ne tik su savo šeimyna, bet ir pasiryžau nustebinti ar pakelti nuotaiką kitiems. Tiems, kurių aš nepažįstu ir tikriausiai niekada daugiau nesutiksiu savo gyvenime. Ką patyriau, galiu drąsiai teigti – tai yra nuostabiausios Šv. Kūčios mano gyvenime.

Ir jas praleidau ne tik su savo mylima šeima. Pernai metais, su kolege, sveikinome KTU bendrabučių ir rūmų budėtojus. Jiems įteikėme kalėdine dovanėlę bei skyrėme minutę savo dėmesio. Po puikių emocijų pernai, šiemet norėjosi nudžiuginti dar daugiau žmonių, tad sveikinome ir tuos, kurie dirba per šventes ne Universitete, ir net neabejoju mieliau sėdėtų prie šventinio stalo su savo artimaisiais. Pasveikinome virš 30 žmonių visame Kauno mieste ir taip įpūtėme pozityvo jų darbo rutinoje, t.y. įnešėme šiek tiek šventinės nuotaikos. Ir tai nebuvo simbolinis pasveikinimas iš vartotojų „su šventėmis“, kuris užklydo su visai kitais tikslais. Mūsų tikslas buvo aplankyti ir pasveikinti žmogų, o ne darbuotoją. Tai mums, su Justina Štrim, kuo puikiausiai pavyko. Noriu pasidalinti keletu minčių ar įvykių iš to vakaro, nes vienam išlaikyti galvoje tokį svorį tiesiog neįmanoma:)

Šis vakaras prasidėjo kaip ir pernai, su dovanėlių – šokoladų pirkimu, tačiau šiek tiek didesniu jų kiekiu. Norėjosi nustebinti daugiau žmonių, tačiau buvo kiek nedrąsu. Pirmasis padovanotas šokoladas buvo MAXIMOS kasininkei. Ši nedrąsiai nuleidusi galvą ir kukliai nusišypsojus, padėkojo ir palinkėjo gražių Šv. Kūčių. Tačiau po pirmosios dovanos, 30 paprastų šokoladų neatrodė galintys pakeisti šio vakaro eigos. Šie atrodė gana nykiai. Tad praleidus dar pora valandų bepakuojant šokoladus padarėme juos bent šiek tiek šventiškus, atspindinčius mūsų tikslą, kodėl mes tai darome. Ir pradėjome savo trijų valandų žygį po įvairiausias Kauno vietas. Pradžioje apvažiavome visus KTU rūmus ir bendrabučius. Pasveikinome budėtojus ir įteikėme dovanėles. Buvo labai smagu pasveikinti savo Universiteto bendruomenės narius, kuriuos dažniausiai pamirštame. Gavome ir nuostabių palinkėjimų bei šiltų žodžių, ne tik sau, bet ir visiems studentams, kurie buvo susikaupę jų galvose viso vakaro metu. Šios šypsenos, apsikabinimai bei rankų paspaudimai buvo kupini nuoširdumo ir džiaugsmo. Visa tai įamžinome keliose vietose, kurias galite pamatyti filmuke. Tačiau pasveikinus visus sutiktus budėtojus, ir įvykdžius „vakaro planą minimum“ dar turėjome virš 10 dovanėlių, kurios neturėjo šeimininkų. Tad nutarėme pabandyti pasveikinti kitus besidarbuojančius šį vakarą. Ir tai buvo ko gero vienas geriausių sprendimų tą vakarą. Kas vyko toliau, nėra nufilmuota ar įamžinta, tačiau turi didelį „svorį“. Supratome, jog žmonėms visiškai nesvarbu kas tu, ir iš kur tu, jiems svarbiausiai, jog tu esi šalia jo!

Pirmasis žmogus, kurį aplankėme buvo vyras dirbantis STATOIL degalinėje esančioje visiškai šalia KTU studentų miestelio. Atvykus į šią degalinę, pamatėme jog degalinė nedirbs iki 00:05, pasižiūrėję į laikrodį supratome, jog teks palaukti dar pusvalandį arba tiesiog išvažiuoti. Bet mūsų jaunatviškas maksimalizmas šį kartą suveikė. Priėję prie lango, tikėjomės įteikti dovanėlę pro langelį, tad paprašėme trumpai pasišnekėti pro jį. Mums prasitarus, jog užtruksime iki minutės laiko, šis sutiko atidaryti mums degalinės duris. Štai mes ir viduje. Pasakius, jog atvykome pas jį, pasveikinti su šventėmis jo veidas pasikeitė. Atrodytų jog negalėjo patikėti kas įvyko.

Pirmi jo pasakyti žodžiai buvo tokie: „Ar jūs lietuviai?“. Po nuoširdžių padėkų ir kelių sakinių dialogo primename, jog laikomės pažado ir greitai pabėgame iš degalinės bei leidžiame jam toliau dirbti. Tačiau šios kelios minutės mums įpūtė naujos energijos ir paskatino nesustoti tik ties Universiteto bendruomene. Išvykome į Karaliaus Mindaugo prospekte esančią degalinę.

Atvykus į degalinę pamatėme, jog degalinės viduje yra ir Policijos pareigūnai, tad išlipant iš automobilio iš karto prigriebėme net dvi dovanėles. Tiek pareigūnams, tiek kasininkei. Įėjus į degalinę suskubome savo dėmesį skirti tuo metu rimčiausiems degalinėje esantiems vyrams – Policijos pareigūnams. Pasveikinome juos, ir tą minutę šie atrodė lyg sustingę prie kavos aparato. Betęsiant dialogą, pareigūnai pradėjo kiek daugiau šnekėti bei pasidžiaugė šiuo sveikinimu. Deja, tačiau dovanėlę priimti atsisakė. Bet mes patikinome, jog puikiai juos suprantame ir palinkėjome vieni kitiems gero vakaro. Visą situaciją iš šalies mačiusi kasininkė taip pat buvo nustebinta. Matėsi, jog ji nesijautė tokia svarbi kaip pareigūnai ir nesitikėjo mūsų dėmesio. Tačiau pasakius, jog ir ji mums svarbi, jog iš tiesų pas ją tik ir važiavome, ši atsidėkojo kuklia šypsena. Sveikinimai prie šios degalinės gana užsitęsė, nes pradžiuginome ir apsaugos darbuotojus sėdėjusius automobilyje šalimais prie dujų kolonėlės. Nors ir šiek tiek sutrukdėme jų naktipiečius, tačiau šypsenas „pavogėme“ ir iš šių vyrų :))

Pradėjus dingti šokoladams iš maišo, jautėsi neapsakomos emocijos viduje. Ir norėjome pradžiuginti dar daugiau skirtingų specialybių žmonių, kurie dirba šiandiena. Nusprendėme aplankyti medikus, kurie yra pasiruošę mums pagelbėti net ir per šventes. Bevažiuojant link Klinikinės ligoninės traumatologinio punkto, Maironio gatve, pamatėme stovinčius du taksi automobilius. Nusprendėme trumpam sustoti ir nustebinti juos. Kaip ir visi žinome, taksi vairuotojai nemėgsta daug kalbėti, tačiau šį kartą nustebino jų per minute 20 kartų pasakyti „ačiū, dėkui“, kurie buvo kupini pozityvių emocijų ir šypsenos. Mes tęsiame kelionę, tačiau K.Donelaičio gatvėje pamatome dar vieną vietą, kur galime sutikti dirbančių žmonių – tai viešbutis. Užbėgame ir ten, tuo metu dirbęs jaunuolis, pasveikintas, savo dėkingumą parodo pasiūlydamas išgerti kavos, tačiau atsisakome, nes savo misijos dar nebaigėme. Simboliškai su šypsenomis ir rankos paspaudimais atsisveikinę, tęsiame kelionę iki traumatologinio punkto.

Pagaliau atvykstame į jį. Nukeliavus į registratūra ir šiek tiek palaukus prie mūsų pribėga administracijoje dirbanti moteris ir beeinant į kabinetą pasiteirauja „kas nutiko?“. Tuo momentu mes šiek tiek sustabdome ją, pasakydami, jog nieko neatsitiko, atvykome pasveikinti su šventėmis. Įkvėpėme į pokalbį optimizmo. Pasveikinus ją, ši pasidžiaugė, jog esanti be galo laiminga šiuo momentu, jog abi pusės yra laimingos bei sveikos, kas jos praktikoje, ypač darbe, būna retai. Pažadėjo pranešti ir kolegoms apie mūsų vizitą. Palinkėjus jaukių švenčių vykstame toliau, į Centro Policijos Komisariatą. Vėl gi suveikė jaunatviškas maksimalizmas, ir nujautėme, jog čia dovanos dar kartą gali būti nesuprastos. Tačiau iš šalia esančių Policijos automobilių skaičiaus supratome, jog pareigūnų čia sutiksime kur kas daugiau, tad nutarėme tiesiog pasveikinti tuos, kurie mumis rūpinasi kasdien. Juk jų pareiga – „Saugoti. Ginti. Padėti.“, o mūsų, piliečių – atsidėkoti ir nudžiuginti. Įėjus į komisariatą buvo gana tamsu, nejauku. Pirmieji žingsniai buvo žengiami gana nedrąsus, link kabineto kuriame matėsi bent 5 pareigūnai. Nedrąsiai atidarant duris įžengiame į kabinetą. Pasilabinus, vėlgi gauname pirmąjį klausimą „kas nutiko?“. Mes dar kartą negalime atsistebėti šiuo klausimu, o šį kartą ir mūsų pateiktu atsakymu – pareigūnai. Kiek nedrąsiai, nors ir jau minimum 20-tą kartą, pradedame sveikinti su šventėmis mūsų piliečius, kurie verti didžiausios pagarbos. Man bekalbant, stengiuosi apžvelgti visų kabinete esančių žmonių emocijas, kaip šie reaguoja į mano žodžius. IR JŪS NEPATIKĖSITE. Vienas pareigūnas droviai nuraudo, besakant padėkas, du kukliai nusuko savo žvilgsnius į žemę, o likę šypsojosi bei klausėsi studento monologo. Man baigus kalbėti, vienas pareigūnas esantis kitame kabinete pradėjo ploti. Pasikartosiu, PLOTI. Pasirodo, mes tikrai teisingai galvojome – policininkai tokie patys žmonės kaip ir mes :)) Jie lygiai taip pat šiltai įvertino mūsų pastangas praskaidrinti nuotaiką bei palinkėjo gražių švenčių. Euforija tęsiasi, o šokoladai vis greičiau dingsta iš mūsų krepšio…

Tik išvažiavus iš Centro PK, nusprendžiame važiuoti į K.Mindaugo prospekte esantį STATOIL, kuriame apsilankome gana dažnai. Tačiau ir vėl planai pasikeičia akimirksniu, pamačius pro galinį veidrodėlį atvažiuojantį autobusą. Sustojame šiek tiek už autobusų stotelės. Justina greitai nubėga pasveikinti autobuso vairuotojo. Aš visą situaciją stebiu pro veidrodėlį. Autobuso vairuotojo kabinoje įsijungia šviesa… jo rankose jau šokoladas!!! Bingo! Dar viena improvizacija pavyko, nes matosi vairuotojo veide šypsena. Justina parbėgus atgal, negali atsidžiaugti tuo, jog autobuse buvo sutikta kaip Lietuvos krepšinio rinktinės narė – autobuso gale buve žmonės, išgirdę kokiu tikslu ši įlipo pradėjo ploti. Nerealu, ši idėja patinka ir kitiems, kurie nėra to dalimi, bet galbūt kažkada bus. Važiuojame toliau. Atvykstame į degalinę, kurioje tuo metu kavos mėgėjų susirinkę bent 5 prie aparato. Kaip smagu, jog šį kartą mes atvykome ne kavos gerti, ir nereikia laukti eilėje. Pasveikiname kasininkę, tuo pačiu pralinksminame ir dar kelis pirkėjus stovinčius eilėje už mūsų bei toliau tęsiame savo kelionę, prieš tai patikrinę savo stebuklus darantį maišą. Jame jau tik du šokoladai. Nusprendžiame, jog vieną įteiksime STATOIL degalinėje prie Kauno pilies, o paskutinį jau važiuojant namo įteiksiu Respublikinėje Kauno Ligoninėje (III ligoninė), priėmimo-skubios pagalbos skyriuje.

Vykstame su Justina įteikti paskutinio šokolado KarTU, į degalinę. Atvykus sutinkame nemažai jaunimo, kurie jau „atšventę šventę“ bei tikslinasi ar jau Šv. Kalėdos :)). Priėjus prie kasos pasveikinime merginą, dirbusią tą naktį. Įteikus mini dovanėlę, jos akys pasidarė didelės, nustebusios. Ši, mergina, kuri atrodė gana kukli ir rami, mus nustebino dar labiau savo emocijų sprogimu. Nesidrovėdama garsiai degalinėje pareiškė „pavydėkite man visi, aš gavau dovanų“. Wow, šurmulys tuo metu degalinėje sustojo. Tuo metu kasininkė tikrai buvo PATI SVARBIAUSIA, ir tuo patikėjome ne tik mes, ar kiti klientai. Taip manė ir ji pati!!! Nerealu, paskutinis KarTU įteiktas šokoladas mums sukėlė begalę džiaugsmo ir gerų emocijų. Tai buvo finišas. Tobulas finišas.

Važiuojant namo, pakeliui užsuku įteikti paskutinį šokoladą į III ligoninę. Įėjus pro duris, pamatau gana nemažai žmonių, iš kurių dauguma čia pateko nuo gausiai nukrauto šventinio vaišių stalo. Priėjęs prie administracijos, pamatau moterį, kuri dėvi medicininę kaukę. Šiek tiek pasimetu, bet pradedu pokalbį. Nors ir matau, tik moters akis, pastebiu, kaip man bekalbant jos siaurėja ir yra paslepiama šypsena. Tuo metu prieina jos kolegė, bei ši pasako, jog priešais stovintis vaikinas sveikina ir ją su šventėmis bei rodo į šventiškai supakuotą šokoladą. Kolegė atrodo pasimetusi ir netekus žado bei nežino ką atsakyti. Po kelių minučių mano vizitas šioje ligoninėje baigiasi su dviejų darbuotojų šypsenomis ir pažadu pasidalinti šokoladu su kolegomis. Grįžtu atgal į mašiną. Dovanų stebuklingas maišas tuščias… Grįžtu namo, kur vis dar vakaroja man patys artimiausi žmonės – mano tėvai. Nieko nelaukę, visa šeima apsikeičiame dovanomis ir toliau besišnekučiuojamės… Šis Šv. Kučių vakaras tikrai nuostabus. Jis dar ilgai išliks mano atmintyje…

Štai taip prabėgo mano Šv. Kūčių vakaras. Šias mintis rašiau tam, jog per Šventes galime džiuginti ne tik sau artimus žmones. Taip, mes juos mylime labiausiai, negalime pamiršti jų. Tačiau galime į tai pažiūrėti kitu kampu bei padėti, pradžiuginti ar tiesiog skirti minutę savo dėmesio visai nepažįstamiems žmonėms. Kuriems būsite galbūt pirmieji, ir paskutiniai šiandien šventiškai besišypsantys žmonės. Ir tai nėra sunku. Juk dabar šventinis laikotarpis, tam yra sudarytos visos sąlygos. Skatinu pasidalinti šiomis mintimis ir su savo kolegomis ar draugais, kurių nepasiekė dabartinė mano žinutė. Jie taip pat nepažįsta manęs, tačiau tai visiškai nėra svarbu. Tikiuosi atsiras tokių, kurie atras šiame pasakojime teigiamų dalykų, ir norės pabandyti visa tai patys. Galbūt po šios žinutės, kitą kartą JŪS būsite tas, kurį pradžiugins nepažįstamasis.

Tikiuosi ne veltui praleidai šias 5 minutes savo Šv. Kalėdų laiko. Ir tikiuosi, atrasi savyje drąsos per šį šventinį laikotarpį bent kelias minutes praleisi kitaip, nei elgdavaisi anksčiau. O galbūt net tai padaryti ir už savo draugą! Nesvarbu, kas tokie mes esame, svarbiausiai yra tai, ką mes darome vardan to, jog kitiems aplinkiniams būtų gera gyventi šalia.

Lukas Stumbra

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA