Valdžia išsikėlė pagarbos vertą tikslą – sumažinti oro taršą sumažinant dyzelinių automobilių skaičių keliuose. Tačiau nuskambėjęs pasiūlymas įvesti iki 400 EUR automobilių mokestį atrodo kaip dar vienas bandymas papildyti biudžetą tik prisidengiant kilniu tikslu.
Juk akivaizdu, kad senus dyzelius žmonės perka ne tam, kad labiau terštų aplinką, o siekdami sutaupyti – juk dyzelis ekonomiškesnis. Toks mokestis ne tik „apiplėštų“ piliečius, bet ir atimtų jų teisę į teisėtus lūkesčius. Daugeliui automobilis – ne prabangos prekė, o būtinybė, todėl naujų, netaršių automobilių neįperkantys piliečiai būtų tiesiog priversti mokėti šį mokesti, aukodami šeimos išlaidas kitoms reikmėms. Taip pat neišsipildytų teisėti žmonių lūkesčiai sutaupyti – dėl mokesčio sumažėtų dyzelių paklausa ir kristų jų kainos, todėl net nepavyktų atgauti taupumo sumetimais darytos investicijos ekologiškesniam automobiliui įsigyti.
Oro taršos dėl dyzelių problemą galima bandyti spręsti ir kitaip. Juk svarbiausia yra mažinti tokių automobilių skaičių. Būtų galima įvesti dyzelinio automobilio priregistravimo „Regitroje“ mokestį, kuris priklausytų nuo automobilio amžiaus bei variklio galios (su tarša labiausiai koreliuojančių parametrų) ir užtikrintų, kad per metus nuvažiuojantiems iki 15 000 km būtų gerokai pigiau eksploatuoti benzininį automobilį (sutikime, kad nuvažiuojantys daugiau paprastai važinėja užmiestyje, kur taršos problema mažesnė).
Toks mokestis, dėl sumažėjusios neregistruotų dyzelinių automobilių paklausos, sumažintų įvežamų senų dyzelių skaičių. O senus dyzelius jau turinčių žmonių lūkestis sutaupyti, būtų išpildytas, nes dėl sumažėjusios jų paklausos kiltų ar nemažėtų jų kainos, tad tiems žmonėms būtų lengviau iškeisti savo transporto priemonę į ekologiškesnę.
Ir tai dar ne viskas. Politikų siūlytą mokestį pakoregavus, būtų puikus būdas traukti pinigus iš šešėlio. Jei piliečiai mokėtų siūlytą automobilio mokestį, o jis būtų grąžinamas iš gyventojo sumokėto GPM (gyventojų pajamų mokesčio), tuomet legalių pajamų turintys gyventojai finansiškai nenukentėtų, o turintieji „privilegiją“ nelegaliai užsidirbti šio mokesčio nebeatgautų.
Šie sprendimai generuotų pajamas, bet juk tikslas mažinti taršių automobilių skaičių, o ne pildyti biudžetą. Kodėl gi iš šių lėšų nepasiūlius tam tikrų subsidijų? Pavyzdžiui, žmogui, kuris techniškai tvarkingą dyzelį atiduoda utilizuoti (gauna pažymą, kad variklis nebegrįš į eismą), pasiūlykime 1500 EUR subsidiją ekonominės klasės (iki 20 000 EUR) automobiliui su tos markės ekologiškiausiu varikliu įsigyti.
Švarinkim orą protingiausiu būdu!
