Rytis Zemkauskas – įdomus, originalus ir nenuspėjamas. Beveik į visus klausimus randa atsakymus arba atvirai pripažįsta, kad tiesiog nežino. Niekam neperša savo nuomonės, atsisako visuomenėje vyraujančių stereotipų, kartais kalba paprastai ir aiškiai, o kartais priverčia savo klausytojus ilgai mąstyti, kad suvoktų išgirstą informaciją. Bendrauti su Ryčiu kartu ir lengva, ir sudėtinga – nežinai ko laukti: filosofinių pamąstymų ar tiesaus ir šiek tiek ironiško atsakymo.
Kokią ateitį įsivaizdavote vaikystėje?
Svajojau tapti tiesiog laimingu ir turtingu žmogumi.
Ar tai, kas esate dabar, bent kiek išpildo jūsų vaikystės lūkesčius?
Žinoma, nesu savimi patenkintas, taip tiesiog negalėtų būti. Kai žmogus nesidžiaugia savimi, jis tobulėja. Tačiau šiuo metu tikrai mėgaujuosi savo veikla.
Studijavote Vilniaus universitete. Ar iš jo gavote tai, ko tikėjotės?
Man teko studijuoti labai išskirtiniu laikotarpiu, kai keitėsi santvarkos. Kitaip tariant, mano akyse kilo revoliucija. Prieš studijas, žinoma, visi žinojome, kad gausime dozę sovietinės ideologijos, ir gavome užtektinai. Studijuoti baigiau kaip tik tada, kai viskas ėmė laisvėti, keitėsi mokymo metodai ir darėsi daug įdomiau.
Kaip jūs vertinate liberalų Vytauto Didžiojo universitetą?
Mano požiūris geriausiai atsispindi iš to, kad VDU yra laidos „Pasivaikščiojimai“ partneris, todėl joje galite išvysti VDU užsklandą. Manau, kad būtent tokio liberalumo, kokį suteikia VDU, reikia šių dienų jauniems žmonėms. Jie turi sugebėti patys pasirinkti, spręsti, ko iš tiesų nori, ir siekti kuo daugiau sužinoti.
Ar sudalyvautumėte laidoje „Pasivaikščiojimai su R. Zemkausku“, kurioje jūs pats būtumėte pašnekovas?
Nemanau, kad esu vertas sudalyvauti savo laidoje. Mano pašnekovai daug įdomesni už mane (šypsosi).
Kai „Pasivaikščiojimuose“ dalyvavo V. Adamkus, jį užkalbino praeivė. Tai buvo pirmas kartas, kai į laidą įsitraukė aplinkiniai?
Ne, kartais pasitaiko, tiesiog šįkart to neiškirpome. Norėjome parodyti, koks svarbus Valdas Adamkus yra mūsų visuomenėje. Niekada tiek žmonių filmavimo metu neatkreipdavo į mus dėmesio, o šiuo atveju daug kas sustodavo ir susidomėję stebėdavo. Tai atskleidžia, kad jis yra vienas iš mūsų šalies autoritetų.
Pasivaikščiojimai su Valdu Adamkumi from alchemija on Vimeo.
Ar kiekvienam žmogui būtini autoritetai?
Žinoma, tačiau negaliu pasakyti, kiek konkrečiai jų reikia. Nežinau, ko reikia asmeniškai man, o ką kalbėti apie kitus. Vis dėlto pavyzdys mūsų gyvenime itin svarbus. Nebūtina kritikuoti ar nagrinėti, koks yra mūsų autoritetas, ką jis daro gerai ar blogai. Pirmiausia reikia žvelgti į save, pagalvoti: o ką aš darau? Kodėl darau būtent taip? Ar verta?
Jūsų laidos įsirašys į istoriją, tai tarsi informacijos šaltinis ateities kartoms, tiesa?
Labai mėgstu klausyti, kai mane giria.
Gal kada nors pasirodyti jūsų laidoje bus kiekvieno žinomo žmogaus tikslas?
Taip, labai norėčiau. To ir siekiame drauge su komanda.
Iš kur semiatės įkvėpimo ir kaip gebate skirtingai atskleisti savo pašnekovų asmenybes?
Prieš laidą domiuosi kiekvienu žmogum, tačiau leidžiu jam pačiam išsikalbėti, atsiverti. Mano laida tarsi avantiūra, į kurią įsitraukiu aš ir pašnekovas, mes einame ir niekad nežinome, kas laukia už artimiausio kampo, viskas vyksta spontaniškai.
Ar metų laikas turi įtakos jūsų gyvenime?
Dabar yra pats geriausias laikas. Dėl manęs galėtų visada būti +15 laipsnių šilumos. Taip pat labai mėgstu lietų ir greitai plaukiančius debesis. Palijus nuslenka debesys, pasirodo saulė, viskas blizga, švaru, oras kvepia gaiva. Bet, žinoma, reikia kaitos.
Tuomet kaip vertinate žiemą?
Žiema – tai sterilumas, lauke -20°C, visur balta, sniegas paslepia visas šiukšles, visas negeroves. Atrodo, kad pasaulį galima sukurti iš naujo, tarsi juodu rašalu užrašyti ant jo hieroglifą, paskleisti tam tikrą žinią, pavyzdžiui, kad meilė – tai toks ypatingas jausmas.
Ar pastebite jauniems žmonėms būdingą prisitaikėliškumą, baimę likti vieniems?
Manau, žmonės ieško vieni kitų, kad nesušaltų. Tikrai tikrai, ypač šiaurės kraštų žmonės, tokie kaip mes. Be to, kažkada, kalbėdami su Sigitu Parulskiu nutarėme, kad jeigu esi vienas, negali būti tikras, ar apskritai egzistuoji.
Tačiau ar verta išsižadėti savo nuomonės dėl kitų?
O kas sakė, kad toji mūsų nuomonė būtinai yra teisinga? Ir kokia iš tiesų ta teisingoji nuomonė?
Pasivaikščiojmai su Sigitu Parulskiu from alchemija on Vimeo.
Ar dar reikia imtis kažko naujo? Kartais atrodo, kad jau viskas yra sukurta, pasaulis tarsi perpildytas…
Na, jeigu taip galvotume, nebūtų verta net pradėti. Tiesiog mąstykime originaliai, atsiribokime nuo stereotipų, nebijokime būti kitokie. Žinoma, kartais siekiant tiesiog užsidirbti, tenka užsiimti ir nelabai kūrybiška veikla, tačiau kodėl gi ne, jei tai vėliau padės įgyvendinti savo tikrąsias svajones?
Ar dabartinis žmonių susirūpinimas gamta, klimato atšilimu neatrodo dirbtinis?
Svarbu, kad žmonės apskritai kažkuo rūpinasi. Vieni skleidžia gamtos išsaugojimo idėjas, kiti augina gyvūnėlius, kurie dažniausiai kankinasi. Bet nuo to žmonės jaučiasi geresni. Beje, man patinka gamtos stichijos: žemės drebėjimai, audros, net klimato atšilimas. Tai atskleidžia gamtos didybę, parodo, kad ji daug galingesnė jėga už mus. Žinoma, gaila griūvančių pastatų, žmonių gyvybių, tačiau visa tai yra kažko naujo pradžia. Japonijoje yra šventykla, kurią kas dvidešimt metų nugriauna ir atstato visiškai identiškai.
Kokia tokio griovimo-atstatymo esmė?
O jūs pagalvokite.
Atskleisti šio pasaulio laikinumą?
Galvokite.
Gal kažko panašaus reikėtų ir pas mus?
Visko yra užtektinai. Gyvename nuostabiu laiku, turime visko, ko tik gali prireikti. Tačiau vis vien nuolat skundžiamės. Aš ne išimtis, tačiau matau, kad yra gerai.
Pasidalinkite mėgstama citata, skatinančia susiimti, pradėti veikti.
Vis dėlto esi tik žmogus, galintis klysti.
O ar tai neveikia priešingai – „nenuleidžia ant žemės“?
Kartais būtent tai yra labai naudinga (šypsosi).
Agnė Abelkytė, VDU radijas
